Sveiki,

Visų pirmą noriu padėkoti vyr. pastoriui Giedriui Saulyčiui ir kitiems pastoriams už Dievo žodį, kurį mums labai gražiai ir teisingai atskleidžia.


Aš lankau bažnyčia jau daug metų. Esu ganomas nuolat. Žinoma, jaučiuosi vis dar netobulas, suprantu, jog tobulas žemėje niekuomet ir nebūsiu. Tuo pačiu pagalvojau: gal šiuo metu mūsų bendrijoje yra per daug susikoncentruojama į mus - labai senai lankančius bažnyčią.

Labai norėčiau mūsų bažnyčios visuotinio nusikreipimo į netikinčius žmones. Suprantu, jog tai galiu daryti asmeniškai, tačiau bažnyčioje esu per daug raginamas žiūrėti į save, savo šventėjimą, susikoncentravimą į Dievo žodžio grožį.

Taip pat sutinku, jog be šventumo ir be geresnio Dievo žodžio pažinimo nepaskelbsiu tinkamai Evangelijos..., bet tai tobulinti ir lavinti galima iki begalybės...

Tad noriu paklausti: kaip yra šiandien mūsų bendrijoje su evengelizavimu, su nusikreipimu nuo savęs į pasaulį?

Taip pat suprantu, kad ankstesni evangelizavimo metodai nebetinka, nes jau kitoks laikmetis.

Kaip mes galėtume šiame laike, kaip bažnyčia, skelbti Kristų netikintiems?

Aš asmeniškai norėčiau prisidėti prie mūsų bažnyčios evangelizacinių projektų tiek finansiškai, tiek savimi.

Pagarbiai, Edgaras

36 metai

Vilnius



Edgarai, ačiū už klausimą apie evangelizavimo vietą Tikėjimo žodžio bažnyčiose. Jame girdžiu nuoširdų rūpestį netikinčių žmonių sielomis ir troškimą, kad jas pasiektų išganymo žinia. Šaunu! Tegul dega ši ugnis ir įkvėpia Kristaus liudijimui ir galbūt rimtesnei tarnystei. Tačiau ar realu laukti „visuotinio nusikreipimo į netikinčius žmones"? Ar bibliška? Evangelizavimas yra viena iš Kristaus kūno funkcijų. Tačiau ne vienintelė. Visi krikščionys turi būti „pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse esančią viltį" (1 Pt 3, 15), tačiau ne kiekvienas yra evangelistas (1 Kor 12, 29). Skirtingiems nariams yra duotos skirtingos dovanos. Jos ir sąlygoja nevienodus rūpesčius ir prioritetus. Vienam rūpi, kad netikinčius pasiektų Evangelija, kitam - kad tikintys neliktų infantiliais krikščionimis, trečias tarnauja gailestingumo darbais ir pan. (Rom 12, 4-8) Nereikėtų vienos funkcijos sureikšminti. Ypač kitų sąskaita. Taip pat neteisinga būtų priešinti evangelizavimo ir šventumo. Pastarasis tikrai netrukdo skelbti Evangeliją.

Kalbant apie evangelizavimą, taip pat reikėtų išsiaiškinti ką turime omenyje. Gatvines evangelizacijas? Evangelistinius renginius, pvz. evangelizacinės palapinės pastatymą ir pan.? Ar asmeninį liudijimą netikintiem žmonėm ten, kur gyvename, dirbame, mokomės? Esama skirtingų požiūrių apie evangelizavimą. Vieni mano, jog efektyvesnis yra „proklamacinis" ir „konfrontacinis" evangelizavimas, kiti - jog „inkarnacinis", t.y. liudijant savo tikėjimą gyvenimu (daugiau apie šiuos skirtingus požiūrius žr. mano rašinyje Du požiūriai į šiuolaikinį evangelizmą http://www.btz.lt/article/articleview/466/1/357). Ankstyvajame Tikėjimo žodžio bažnyčių gyvavimo etape labiau vyravo pirmasis požiūris, dabar geriau pradedame suvokti ir antrojo reikšmę. Mano nuomone, abu požiūriai turi vertingų įžvalgų ir puikiai papildo vienas kitą.

Pastorius Giedrius Saulytis