Kiek tikroviškas buvo Petras?
Viena pikantiškiausių istorijų evangelijose - apie audringą Petro atsižadėjimą Kristaus ir jo „reabilitaciją" ant ežero kranto vieną ankstų rytą.
Prieš pat savo suėmimą Jėzus perspėjo mokinius apie artėjančią kančią ir išpranašavo, kad Petras atsižadės jo dar iki gaidgystės. Petras karštai protestavo (Lk 22, 31-34). Bergždžiu poelgiu paremdamas savo protestus jis atliko vienintelį smurtinį veiksmą, žymintį Kristaus suėmimą. Jis nukirto ausį vienam iš priešininkų (Jn 18, 10-11).Kai Jėzus pats paragino išsigandusius kareivius suimti Jį, mokiniai parodė kulnus. Tačiau Petras ir Jonas laikėsi nuošaliai ir sekė priešininkų būrį. Dėl Jono ryšių vyriausiojo kunigo aplinkoje abu vėliau buvo įleisti į kiemą, kur būriavosi vyriausiojo kunigo tarnai, nemažai kareivių ir karininkų.
Petras, ko gero, buvo kaip reikiant išsigandęs, ir tikrai buvo dėl ko. Visas sekimo Jėzumi reikalas staiga dramatiškai ir nelemtai pasisuko. Vyriausiojo kunigo rūmų kieme Petras tikrai nesijautė saugiai.
Paskui nakties valandomis jis tris kartus atsižadėjo savo mokytojo (Jn 18, 15-27 Lk 22, 54-62). Jis būtų galėjęs pateisinti atsižadėjimus kaip savo išlikimo ir kovos taktikos dalyką, bet jau per stipriai buvo protestavęs dėl savo ištikimybės Jėzui. Be abejo, jis stengėsi save įtikinti, koks iš tikrųjų jis ištikimas. Šiaip ar taip, argi jis nebuvo savo Mokytojo priešų kieme? Tačiau per trečią atsižadėjimą gaidžio giedojimas ir sykiu Jėzaus žvilgsnis išsklaidė Petro kvailą iliuziją. Jis staiga įsitikino tikrai esąs sentimentalus, silpnas, ūmus kvailys. Gėdos apimtas jis išėjo iš kiemo ir graudžiai pravirko.
Neįmanoma tiksliai nustatyti, kokiu momentu Petras pradėjo atsižadėti Kristaus. Be abejo, savo laikysena ir veiksmais jis turbūt atsižadėjo Jo gerokai anksčiau nei išsigynė žodžiais. Atsižadėjimas, išsprūdęs iš jo lūpų per pirmą apkaltinimą, nebebuvo spontaniškas. Petras vaidino vaidmenį, kuriuo apmulkino pats save ir stengėsi apmulkinti kitus žmones. Poreikis patikti kitiems mumyse labai stiprus. Jis verčia mus tūkstančiu vos pastebimų gestų atsižadėti Kristaus ir šiandien. Didžiuma mano lengvabūdiškumo buvo kaip tik tokio pobūdžio atsižadėjimas. Tai buvo mano trikdančio santykio su Jėzumi Kristumi nuslėpimas.
Petras mylėjo Kristų kaip ir aš. Tarsi vyras, plėšomas tarp meilužės ir žmonos, Petras mylėjo vienu kartu du dalykus - kitų žmonių susižavėjimą ir Mokytojo artumą. Tai buvo nepatogi padėtis. Nei meilužė, nei žmona nenori viena kitai nusileisti. Lyg pavydus sutuoktinis, Kristus nori ir reikalauja iš savo sekėjų absoliučios ištikimybės. Ir tai reiškia, kad kiekvienu veiksmu, kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu turime būti Jam ištikimi ir neslėpti savo ištikimybės.
Taigi liudijimo šerdyje glūdi asmeninio santykio principingumas. Jei norite būti ištikimas liudytojas, nuolat kreipkite mintis į Dievą. Tegu tai tampa jūsų įpročiu - per kiekvieną susitikimą su kitais žmonėmis ir imdamasis kiekvienos veiklos sakykite: „Viešpatie, aš tesu tik Tavo krauju atpirktas tarnas. Padėk man būti tokiam, koks esu".
Būkite mandagus. Nesiekite daryti įspūdį kitiems savo sąmojingumo spindesiu. Nesistenkite būti dėmesio centre ar vienas užvaldyti pokalbį. Veikiau siekite kitus nuraminti. Nesidėkite žinąs tai, ko nežinote. Jei ginčijatės, stenkitės suprasti, ką sako kitas. Turėtumėte stengtis ne laimėti žodinę dvikovą, o veikiau suprasti ir būti suprastas.
Jei esate tikroviškas, jūsų veiksmai ir žodžiai derės. Pajusite, kad jums smagu mandagiai ir paslaugiai elgtis su kambario draugu, šeimos nariais. Būsite mažiau linkęs skolintis ir greičiau grąžinti ar paskolinti kitiems. Būsite pareigingesnis, vykdydamas įsipareigojimus. Mažiau niurzgėsite. Ne, netapsite staiga tobulas. Bet blogai pasielgęs pripažinsite, kad reikia atsiprašyti ir tai padarysite. Jūs mielai pripažinsite savo silpnybes Dievui, kitiems krikščionims ir nekrikščionims.
Priešiškos reakcijos
Buvo laikai istorijoje, kai tironas nukirsdavo galvą bet kuriam pasiuntiniui, atnešusiam blogas žinias. Petrui, jei trumpam grįžtume prie jo, grėsė daugiau nei pajuoka. Pavojus buvo kilęs jo gyvybei. Nepanašu, kad aplink jus esantys žmonės būtų tokie priešiški tuomet, kai jiems kalbate apie Kristų, tačiau ne visi atsilieps teigiamai. Graikiškas žodis, Naujajame Testamente išverstas kaip „liudytojas", yra žodis, iš kurio kilęs angliškas žodis „kankinys". Toks buvo persekiojimas, su kuriuo susidūrė pirmieji krikščionys, kad liudijimas ir kankinystė buvo lyg dvi tos pačios monetos pusės. Įmanoma, kad mūsų gyvenamu laiku Vakaruose tas pats gali nutikti vėl.
Žmonių reakcijos į Kristaus mokymą svyruoja nuo kruvinos paranojiškos neapykantos iki energingo mielo priėmimo. Kartais liudijimas išprovokuoja tik švelnų linksmumą ar susidomėjimą.
Jūs iš anksto turite žinoti, kad žmonės reaguos ir kartais reaguos stipriai. Jei esate nepasiruošęs, galite jaustis, kad jūs esate kaltas dėl to, kas atsitiko, nors jūs čia nieko dėtas.
Prisimenu smarkią reakciją į pastabą, kurią pasakiau psichiatrui, kuris prižiūrėjo, kaip mokoma dalis mano universiteto patalpose gyvenančių studentų. Jis gydė homoseksualų pacientą, neskubomis mokydamas jį, kaip skirti pasimatymą ir kaip mylėtis su merginomis - faktiškai kaip jas suvilioti. Aš pasakiau, kad mano religiniai įsitikinimai man neleistų naudoti tokį metodą. Jo veidas išraudo iš pykčio ir jis paniekinamai nusispjovė.
Jei tas incidentas būtų vykęs prieš kelerius metus, aš būčiau sutrikęs ir jausčiausi kaltas, klausdamas savęs, kur suklydau. O dabar aš tik pagalvojau, kad mano vadovą erzina religijos sritis. Nors susilaikiau ir neeskalavau klausimo, išmesdamas jį iš galvos pečių trūktelėjimu, ir toliau buvau su juo visiškai atviras dėl savo krikščioniškų įsitikinimų.
Atminkite: žmonės reaguos. Palanki reakcija nereiškia, kad jūs liudijate sumaniai, o priešiška reakcija nereiškia, kad jūs praleidote progą. Bet kuriuo būdu būkite savikritiškas ir pagalvokite, ar nebuvote netaktiškas, šiurkštus, kritiškas, nemandagus ar užsispyręs. Tačiau reakcija gali kai ką sakyti ne apie jus, o apie asmenį, kuriam liudijate.
Priešišką reakciją reikia sveikinti. Tai gali būti ženklas, kad bakstelėjote į skaudamą vietą. Niekas nerodė velniškesnio nuožmumo prieš krikščionišką liudijimą kaip Saulius iš Tarso, tačiau tas jo įniršis buvo jo žūtbūtinės kovos su savo sąžine priemonė. „Sunku tau spirtis prieš akstiną" - toks buvo Kristaus komentaras (Apd 9, 5).
Jei žinosite, kad stiprios reakcijos sveikintinos, pats nepasiduosite pykčiui, nepradėsite gintis ar ginčytis. Šventoji Dvasia suteiks jums ir atjautos, ir nuovokumo dėl tų, kurie taip reaguoja.
Stipri reakcija gali būti kritiška jūsų ar apskritai krikščionių atžvilgiu. Jus gali apipilti tokiais žodžiais kaip „veidmainystė", „šventeiviškumas", „nemoksliška", „tikrovės vengimas" ir pan. Mano, kaip psichiatro, reakcija paprastai būna tokia: „Regis, jūs gan stipriai dėl to jaudinatės. Kodėl?" Nesiūlau jums mane mėgdžioti, bet raginu nepakliūti į pinkles - imti ginti savo draugų krikščionių ar savo veiksmus ir nuostatas.
Žinoma, jūs turėtumėte žinoti, kad pasakodamas, ką Kristus padarė dėl jūsų, nesate įpareigotas pateisinti kryžiaus žygių ar XX a. krikščioniško materializmo labiau, negu galite pateisinti daugelio krikščionių grupių nesėkmes ir nuodėmes. Tinkamesnis atsiliepimas į tokias situacijas galėtų būti maždaug toks: „Taip, krikščionybės vardu yra padaryta tikrai daug blogybių. Bet ar kryžiaus žygiai tikrai yra tai, kas trukdo jums tikėti, kad Kristus gyvas?"
Poreikis žinoti daugiau
Tai mane atveda prie klausimo, kurio visą laiką vengiau. Nuo skyriaus pradžios sąmoningai nenorėjau pateikti jums privalomus žodžius, kuriuos turėtumėte vartoti savo liudijime. Daugelis iš mūsų jaustųsi saugiau, jeigu galėtų įsiminti privalomą prakalbą ir kaišioti ją tarsi tas prekiautojas. Bent viena tarptautinė krikščioniška organizacija skatina savo narius užrašyti savo atsivertimo istoriją, įsiminti ją, o tada naudoti ją, kada tik pasitaiko proga.
Aš jau prieštaravau tokiai procedūrai dėl moralinių priežasčių. Dar pridurčiau, kad bet kurie du asmeniniai susitikimai yra skirtingi, ir kad kartodamas tuos pačius žodžius kiekviename susitikime rizikuočiau būti nejautrus tikriesiems asmens, su kuriuo kalbuosi, poreikiams.
Geriau sakykite taip, kaip yra, nuoširdžiai ir natūraliai reaguodamas į asmenį, su kuriuo esate. Būkite ištikimas Kristui kiekvieną akimirką ir žodžiai patys pasirūpins savimi.
Tačiau turiu įspėti. Nuoširdumas kartais vers jus pripažinti kokio nors jūsų tikėjimo aspekto neišmanymą. Nėra ko gėdytis, kad ne viską žinai, bet taip pat nėra rimtos priežasties likti neišmanančiam savo tikėjimo. Visą gyvenimą siekite vis giliau suprasti savo tikėjimo pagrindus. Tapkite jo žinovu. Nepasitenkinkite išmokę mintinai kelis išmėgintus tekstus (kad ir kokie vertingi jie būtų), bet suvokite „visus Dievo nutarimus" (Apd 20, 27), kad taptumėte gebąs aiškiai išdėstyti, kodėl tikite ir ką tikite.
Pradėkite šiandien. Išnaudokite savo asmeninį ir grupės Biblijos studijų laiką. Nuoširdumas ir nežinojimas neturi būti suderinami. O savo pažinimu nedera pasipūsti ar vaidinti pranašesnį už žmones, su kuriais kalbate. Vis dėlto turite rimtai siekti būti „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai" (1 Pt 3, 15). Mes esame mokomi „piktybe būti kūdikiai, o išmanymu - subrendę žmonės" (1 Kor 15, 20).
Santrauka
Jūs esate liudytojas, norite to ar ne. Esate arba geras, arba prastas liudytojas.
Geras liudytojas sako tiesą apie tai, ką yra asmeniškai patyręs. Taip darydamas jis veikia tarsi kelrodis, rodantis kitiems Kristų.
Liudijimo metodiką naudoti reikia atsargiai. Ji niekad nėra asmeninio nuoširdumo ar Šventosios Dvasios galios pakaitalas.
Liudijimo užduotis nėra atversti žmones ar „prasukti reikalą", bet suteikti jiems duomenis, kurių padedama Šventoji Dvasia įtikins juos.
Ištrauka iš: John White, The Fight (IVP, 1977)
