Perskaičius šį pažadą, susimąsčiau. Žodžiai, kurie ilgą laiką buvo man nesuprantami ir nelabai reikšmingi, tą akimirką pasirodė labai svarbūs. „Argi galėjo Jėzus Šventąją Dvasią paminėti kaip atsaką į mūsų ieškojimus atsitiktinai? Juk Jėzus niekad nieko nėra pasakęs tuščiai... Kokia brangia, visa apimančia ir mums reikalinga Jis turėtų laikyti Šventąją Dvasią, jei Ją žada kaip atsaką į mūsų atkaklius prašymus ..." - svarsčiau sau, šildydamasis vakarienę.
Taip, Jėzui Ji brangi. O man? O mums? Štai garsus XIX a. Anglijos pamokslininkas ir pastorius Čarlzas Sperdženas nuogąstavo: „Kai kas apie ją (Šventąją Dvasią) išvis nemąsto. Kiek daug pamokslų apie ją net neužsimena! Gėda dvasininkams sakyti tokius pamokslus! Jeigu kurie klausytojai ateina nesimeldę Šventajai Dvasiai, gėda jiems! Žinome ir išpažįstame, kad Ji yra viskas mūsų dvasiniam gyvenimui, tad kodėl neprisimename Jos su didesne meile, labiau negarbiname ir nuolat negalvojame apie Ją vis su didesne pagarba?"1
O kaip mes? Ką mums reiškia Šventoji Dvasia? Kiek Ją vertiname, pasikliaujame Ja savo kasdienybėje, bendraujame, jaučiame Jos reikšmingumą kiekviename mūsų krustelėjime? Suprantu, kad kažką branginti gali tik gerai žinodamas to tikrąją vertę. Todėl kviečiu atidžiau įsižiūrėti į tai, ką mums Dievas dovanojo, apgyvendino mumyse, paskyrė lydėti mus visuose mūsų keliuose - Šventąją Dvasią. O įsižiūrėjus, viliuosi, leisime labiau reikštis šiam Trejybės Asmeniui mumyse ir per mus mūsų ir kitų džiaugsmui.
Ne taip kaip Senojoje sandoroje
„Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas. <...> Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu" (Jn 7, 38-39; 16, 7).
Šios eilutės iš Jono evangelijos parodo, kad, nors Šventąją Dvasią ir sutinkame veikiančią Senojo Testamento metu, tačiau Ji dar nėra išlieta tokiu būdu ir saiku, kuriuo netrukus Tėvas palaimins tikinčius Jo Sūnų. Šventosios Dvasios išliejimo sąlyga - Kristaus auka. Kristumi prasideda nauja era - Dvasia, kuri Senojoje sandoroje buvo suteikiama tik išskirtiniams žmonėms (kunigams, karaliams, teisėjams - pranašams ir tik išskirtiniais atvejais), dabar dovanojama kiekvienam, kuris patiki Kristumi, ir pasilieka su juo nuolatos, ne retsykiais. Tokią anuomet neįsivaizduojamą tikrovę pranašavo pranašas Joelis, kurį kaip tik ir cituoja apaštalas Petras Sekminių - Dvasios išliejimo - dieną: „Po to Aš išliesiu savo Dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus. Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savo Dvasios" (Jl 2, 28-29).
Senojo Testamento metu Dievo tauta turėjo tenkintis pavieniais, gan retais Šventosios Dvasios veiksmais ir viltis, jog vieną dieną kiekvienas kūnas, net vergo ir vergės, taps Viešpaties Dvasios buveine. Šiandien - tai mūsų tikrovė. Tai tikrovė, kurią Kristus pavadino geresne, nei buvo Jam vaikštant šia žeme. Turbūt ne vienas pasvajojame: „O, kad Jėzus šiandien vaikščiotų po mūsų miestą ar užsuktų į bažnyčią ..." Tačiau pamirštame, kad turime kažką geriau už tai - Jo paties siųstą Šventąją Dvasią, Tiesos Dvasią, Guodėją, pasiliksiančią su mumis per amžius. Įsiklausykime, nes tai tiesa iš Jėzaus lūpų. Tai dovana, kurios kaina - Kristaus gyvybė. Tėvas nuo amžių svajojo apie laiką, kuomet Jo Dvasia gyvens Jo vaikuose. Netverdamas džiaugsmu, dalinosi šia svajone per pranašus. Džiaukimės, branginkime Šventąją Dvasią ir mes.
Šventoji Dvasia - mums atsakas
„Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo" (Lk 11, 9-13).
Šiuo pamokymu Jėzus tikina savo mokinius, kad jiems meldžiantis, jie būtinai bus išklausyti. Prieš tai pamoko, kaip melstis, - išsako maldą „Tėve mūsų", po to papasakoja palyginimą, kuriame vidurnaktį prašęs duonos žmogus jos gauna, nors ir ne iš karto. O štai šis epizodas yra kaip išvada, taikytina mokiniams, kad ir jiems bus atsakyta, jei tik šie atkakliai prašys, ieškos ir bels. Ir atsakyta ne kaip kitaip, o suteikiant Šventąją Dvasią.
Šiame tekste Jėzus greičiausiai kalba ne apie Šventosios Dvasios, kaip Asmens, suteikimą, o apie Šventosios Dvasios resursų suteikimą, Dvasios pagalbą ir patarnavimą tuose reikaluose, dėl kurių prašoma. Originalo tekste, pasak Rašto tyrinėtojų, Šventoji Dvasia čia minima be artikelio, o tai reiškia, jog kalbama ne apie patį Asmenį, o apie Jos išteklius.2 Tokią interpretaciją, manau, gali patvirtinti ir paralelinė ištrauka Mato evangelijoje - „duos gera tiems, kurie Jį prašo" (Mt 7,11), - ir pats kontekstas. Nes Jėzus kalba ne apie vienkartinį (Šventoji Dvasia, kaip Asmuo, dovanojama vieną kartą), o apie nuolatinį prašymą, kaip gyvenimo būdą. Juk malda „Tėve mūsų" nėra vienkartinė, bet - kasdienė malda; veiksmažodžiai „prašykite", „ieškokite", „belskite" kalba apie veiksmą, kuris atliekamas vėl ir vėl. Jėzaus vartojamas palyginimas apie vaikus, prašančius tėvų maisto, taip pat pabrėžia, kad kalbama apie gyvenimo kasdienybės poreikius ir kreipimąsi į Dievą prašant į juos atsakyti. Atsakymas - Šventosios Dvasios veikimas. Taigi Šventoji Dvasia - visapusiškas atsakas mums. Tai šaltinis, kuriame slypi visa, ko reikia gyvenimui ir dievotumui. Tereikia suvokti, kad toks šaltinis yra, ir prašyti, jog jo versmės mus pagirdytų.
Keletą žodžių, manau, dera pasakyti ir apie Šventosios Dvasios Asmens suteikimą. Kalbėdamas apie šį pažadą, Jėzus sakė, jog prašys Tėvą ir Jis atsiųs Dvasią (Jn 14,16), o mokiniams paliepė Jos tiesiog laukti (Apd 1, 4). Šventoji Dvasia mūsų gyvenime veikė dar iki mūsų atsivertimo, sąžinėje liudydama apie mūsų nuodėmingumą. O tą akimirką, kai nuoširdžiai išpažinome Jėzų, kaip savo sielos Gelbėtoją, Dvasia apsigyveno mumyse. Ji, kaip Asmuo, yra dovanota kiekvienam, kas tik tiki, net ir tam, kuris nesimeldžia kitomis kalbomis. Mat kartais manoma, kad būtent kitų kalbų dovana paliudija turint Šventąją Dvasią. Tačiau malda kitomis kalbomis viso labo tėra tik viena iš daugelio Dvasios dovanų. O dovanas Dvasia dalina savo nuožiūra, todėl nebūtinai jas visas kiekvienas tikintysis turi. Jei krikštą Šventąja Dvasia sietume su kitų kalbų dovana, o pastarosios neturėtume, tai tokiu atveju įtikėjęs žmogus apskritai dar nebūtų krikščionis ir virš jo vis dar kybotų Dievo rūstybė, nes Raštas sako, kad „kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo" (Rom 8, 9). O Č. Sperdženas dar pridurtų, jog, jei negalime pasakyti, kad gavome Šventąją Dvasią, tuomet beliktų eiti keliu ir drebėti, eiti savo keliu galvojant apie beviltišką padėtį. Todėl būkime ramūs - jei tik tikime Viešpačiu Jėzumi, mūsų kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla ir Šventoji Dvasia gyvena mumyse.
Tačiau Dvasiai net ir esant mumyse, kartais gyvename taip, tarsi Jos su mumis nebūtų, gesiname arba ignoruojame Ją, neteikiame deramos reikšmės, netikime Jos paveikumu. Neprašome, nesiekiame Jos malonės dovanų, kurios tokios gausios ir įvairios, - beje, apaštalo Pauliaus 1-ame Laiške korintiečiams minimos devynios Dvasios dovanos nėra visuma, o tik dalelė Dvasios disponuojamų resursų. Abejingumo Dvasiai priežastis dažnai būna Jos nepažinimas, iškreiptų supratimų nulemtos negatyvios patirtys. Tuo tarpu Dievas išliejo savo Dvasią su didžia meile, trokšdamas apgaubti mūsų silpnumą, pagelbėti, visokeriopai patarnauti mums ir per mus kitiems žmonėms. Dar Senojo Testamento tikintieji įžvelgė Dvasią esant gerą, brangino Jos artumą, troško būti Jos vedami: „Tu davei savo gerąją Dvasią ir mokei juos..." (Neh 9, 20); „ <...> savo šventos Dvasios neatimk nuo manęs" (Ps 51,11); „Tavo geroji Dvasia tegul veda mane tiesiu keliu" (Ps 143,10). Naujajame Testamente pats Kristus Dvasią vadina „Guodėju" - koks šiltas ir įkvepiantis vardas. Viename iš vokiškų Biblijos vertimų šis žodis verčiamas žodžiu Beistand, kuris yra sudurtinis daiktavardis ir reiškia „stovintis šalia". Tik pagalvokime, kiekviename žingsnyje mus lydi šlovingas ir didis Asmuo, trokštantis padėti mums mūsų silpnume. Kaip lemtinga būtų tai ignoruoti... Tad pasekime Dvasios keliais, susipažinkime su Ja iš arčiau.
Dieviškas Asmuo
Šventoji Dvasia nėra debesis, abstrakti jėga ar dar kažkas neapčiuopiamo, o Asmuo - kaip Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus. Štai apaštalas Paulius Korinto bažnyčiai linki Šventosios Dvasios bendravimo (2Kor 13,13). Ar įmanoma bendrauti ne su asmeniu? Daugybę kartų Rašte sutinkame Dvasią kalbančią tiek asmeniškai tikintiesiems, tiek visai bendruomenei. Pavyzdžiui, Ji paliepia apaštalui Petrui keliauti su šimtininko Kornelijaus siųstais vyrais: „Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau" (Apd 10, 20); kiekvienas laiškas septynioms Azijos bažnyčioms palydimas teiginiu, jog Dvasia kalba bažnyčioms; Antiochijos bažnyčios pranašams ir mokytojams tarnaujant Viešpačiui ir pasninkaujant, Dvasia prabyla apie Barnabo ir Sauliaus išsirinkimą numatytam darbui (Apd 13,1-4). Žodžiu, matome Viešpaties Dvasią aktyviai veikiančią Bažnyčios gyvenime, tobulai žinančią, kas joje vyksta ir ko jai trūksta, sumaniai koordinuojančią darbus, apšviečiančią, nukreipiančią ir įgalinančią tarnystei savo tarnus. Be to, Naujajame Testamente dar sakoma, kad visos bažnyčios Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje gyvavo guodžiamos Šventosios Dvasios (Apd 9, 31), mes susilaukiame Dvasios pagalbos ir užtarimo savo silpnume dejuodami ir kantriai laukdami kūno atpirkimo (Rom 8, 23-27). Taigi Šventoji Dvasa yra gyvas, sąmoningas Asmuo, puikiai suprantantis, ką mes išgyvename ir jaučiame, bei padedantis mums.
Pastebėtina, kad Šventoji Dvasia nėra šiaip asmuo, bet dieviškas Asmuo. Štai Ji dalyvauja pasaulio sukūrime: „Atsiunti Tu savo Dvasią, sukuri juos (vandens gyvūnus) ir atnaujini žemės veidą" (Ps 104,30); taip pat ir žmogaus, kaip aukščiausio Dievo kūrinio, sukūrime: „Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę" (Job 33, 4). Ji yra amžina (Hbr 9,13-14), Rašte vadinama Dievu (Apd 5, 3-5), visagalė (Lk 1, 35-37), visažinė (1Kor 2,10-11), visur esanti (Ps 139, 7-10), lygiavertė Trejybėje (1Jn 5, 7). Billy Grahamas, ieškodamas atsakymo į klausimą „Kas yra Šventoji Dvasia?", prieina išvados, jog „Dievas Tėvas yra visas Dievas. Dievas Sūnus - irgi. Dievas Šventoji Dvasia lygiai taip pat yra Dievas. <...> Nėra nieko, kas yra Dievas, o nebūtų Šventoji Dvasia. Šventajai Dvasiai priklauso visi pagrindiniai dieviškumo bruožai. Apie Ją galime pasakyti tą patį, kas buvo pasakyta apie Jėzų Kristų senoviniame tikėjimo išpažinime: Jis yra pats Dievas iš paties Dievo! <...> Kas yra Šventoji Dvasia? Ji yra Dievas!"3 Žvilgterkime ir į šio Asmens nuveiktus ir šiandien atliekamus darbus.
Šventosios Dvasios veiksmai
Šventosios Dvasios veiksmus bent jau iš dalies galime suskirstyti į vienkartinius (tuos, kuriuos Ji atliko, nors ir per netrumpą laiką, ir prie kurių jau negrįš arba juos kartą atliks dar ateityje) ir į nuolatinius, kuriuos Ji atlieka šiandien ir darys, kol egzistuos šis pasaulis. Prie vienkartinių Dvasios darbų galime priskirti pasaulio sukūrimą, Šventojo Rašto įkvėpimą (2Pt 1, 20-21), Kristaus pradėjimą kūne (Lk 1, 34-35), Kristaus prikėlimą iš mirties (1Pt 3,18) bei tikinčiųjų kūnų prikėlimą Viešpaties Jėzaus antrojo sugrįžimo į žemę metu (Rom 8,11). Nuolatinius Šventosios Dvasios veiksmus būtų galima suskirstyti į veiksmus, susijusius su žmogaus atsivertimu į Dievą, ir į jau tikinčiojo gyvenime pasireiškiančius veiksmus.
Nė vienas Dievą tikintis žmogus nepatikėjo savo iniciatyva - tikėjimas gimė išskirtinai dėl Šventosios Dvasios veikimo. Negalime pasakyti, kad patys ieškojome Dievo ir Jį atradome. Jei jau ir ieškojome, tai tik Dievo Dvasios paakinimu, Jai traukiant mus prie Kristaus. „Greičiau akmuo pravirks, dykuma pražys žiedais, nei nusidėjėlis savaime užsinorės atgailauti" - gražiai pastebi Sperdženas4. Šventoji Dvasia įtikina pasaulį dėl nuodėmės (Jn 16, 7-11), įgalina išpažinti Kristų Viešpačiu (1Kor 12, 3), atgimdo iš naujo (Jn 3, 5-7; Tit 3, 5-7), paženklina atpirkimo dienai (Ef 1,13-14; 4, 30), užtikrina esant Dievo vaikais (Rom 8,15-16).
Šventoji Dvasia ir toliau veikia įtikėjusio žmogaus gyvenime. Ji padeda mums keistis į Dievo atvaizdą, brandina mumyse Dievui būdingus bruožus, Dvasios vaisius, moko Dievo žodžio, apreiškia Jo valią, veda į tiesą, guodžia, teikia viltį, padeda silpnume, stiprina vidinį žmogų, užtaria, veda maldoje ir garbinime, teikia drąsą ir išmintį liudijant Kristų, pašaukia tarnauti, teikia malonės dovanas tarnystei. Šis Dievo Dvasios veiksmų sąrašas galėtų būti ilgesnis, nes vien skirtingų Dvasios dovanų Naujajame Testamente priskaičiuojama mažiausiai dvidešimt, tačiau ir tai ne riba, nes beribis, dosnus, įvairovę mėgstantis Dievas jų gali duoti ir daugiau.5
Tad koks didelis ir reikšmingas Šventosios Dvasios vaidmuo mūsų gyvenime! Ką darytume be Jos? Kokia Ji brangi! Ir Ji ne kažkur toli, o mumyse. Neįkainojami Dvasios resursai čia pat. Ar branginsime Ją, bendrausime su Ja? Ar pripažinsime neišsiversią be Jos? Ar prašysime, sieksime, trokšime (nes Raštas to moko), kad Šventoji Dvasia įgalintų mus deramai vykdyti Dievo valią? „Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte" (1Kor 14,12).
1 Spurgeon C. H., Sperdženas apie Šventąją Dvasią. „Reformatų literatūros centras", 2006, 56 psl.
2
William MacDonald, Kommentar zum Neuen Testament. Christliche Literatur-Verbreitung, 1994, 279 psl.3
Billy Graham, „Kas yra Šventoji Dvasia?" Prizmė, 1999/3, 7 psl.4
Spurgeon C. H., Sperdženas apie Šventąją Dvasią. „Reformatų literatūros centras", 2006, 39 psl.5
John Stott, „Dvasios dovanos". Prizmė, 1999/3, 28 psl.
