Aš maldauju jus, broliai, kantriai priimkite šį paraginimo žodį: juk parašiau jums trumpai (Hbr 13, 22).
Tai viena paskutinių Laiško hebrajams eilučių. Šie žodžiai parodo, kokio tikslo siekė laiško autorius.
Visas laiškas - trumpas paraginimo žodis. Autorius užrašė paraginimo žinią, degdamas dievišku troškimu pažadinti tikėjimo brolius tai nematomai tikrovei, kuri jiems ėmė atrodyti beveik nereali, nes gyvenimo įvykiai klostėsi kitaip, negu jie tikėjosi. Jis ragina laiško adresatus būti dėmesingus girdėtai žiniai ir įsižiūrėti į savo tikėjimo šaltinį - Kristų, kad jie suvoktų, jog baigėsi Senojo Testamento atspindžių ir šešėlių laikmetis. Baigėsi vaikystės laikas, kai mokomasi žaidžiant. Dabar tarnavimas vyksta nebe žemiškuose dangiškos tikrovės atspindžiuose, bet tikrojoje dangaus šventykloje, į kurią atstovaudamas mums Dievo akivaizdon įėjo mūsų vyriausiasis kunigas Jėzus. Todėl laiško kulminacija tampa Dievo kvietimas krikščionims, tikėjimu matant kūnui nematomus dalykus, drąsiai įeiti į Šventų švenčiausiąją. Toks kvietimas mūsų šiandien gali ir nesudominti dėl tos paprastos priežasties, jog nelabai žinome, kas ta Šventų švenčiausioji, o tiksliau - ką ji mums reiškia šiandien.
Daugelis tikinčiųjų skaito Senąjį Testamentą ir žino, kad Šventų švenčiausioji yra Mozei duotu Dievo nurodymu pastatytos šventyklos dalis, kurioje buvo padėta auksu aptraukta medinė skrynia su auksiniu dangčiu. Jau iš paties pavadinimo galima numanyti, jog tai pati švenčiausia šventyklos vieta. Ji simbolizavo Dievo sostą, ir joje buvo ypatingai juntama Viešpats šlovė. Į Šventų švenčiausiąją kartą metuose galėjo trumpam įeiti tik vyriausiasis kunigas. Niekas kitas negalėjo net žvilgtelėti už uždangos, atskiriančios tą ypatingą vietą nuo likusios šventyklos erdvės. Tuometinės šventyklos sandara kalbėjo apie tai, kad joks žmogus neturi teisės pasilikti priešais Dievo sostą. Jo šviesoje žmonių sielų tamsai nėra vietos. Teisingumo akivaizdoje nusikaltėliai negali likti nenubausti.
Tačiau šiandien mums galvojant apie Šventų švenčiausiąją svarbu suvokti, kad ji simbolizavo Dievo sostą, apie kurį skaitome Apreiškimo knygoje. Todėl neturėtume manyti, jog esame kviečiami į nedidelį kambarėlį senoje šventykloje. Ragindamas įeiti į Šventų švenčiausiąją, Dievas mums atveria duris ten, kur iki Kristaus negalėjo įeiti nė vienas žmogus - paties Dievo akivaizdon. Tai dvasinė tikrovė, nematoma kūno akimis. Jos realumas mums atsiveria per tikėjimą Kristumi.
Autoriaus lūpomis Šventoji Dvasia ragina visus krikščionis visuomet aiškiai matyti savo tikėjimo pradininką bei atbaigėją Jėzų Kristų ir įsisąmoninti, jog nebėra nieko, kas skirtų tikinčiuosius nuo Dievo. Nebereikia begalės nesibaigiančių Senojo Testamento kraujo aukų, kurios pabrėžtinai rodė, kad joks žmogus nėra tinkamas ateiti Dievo akivaizdon. Jos buvo vis aukojamos ir aukojamos, tačiau negalėjo padaryti tobulų tų, kurie tas aukas atnašavo. Laiško hebrajams autorius tai paaiškina tokiais žodžiais: Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į Šventų švenčiausiąją dar nėra atviras, kol tebestovi pirmoji palapinė, kuri yra dabartinio laikotarpio atvaizdas. Joje aukojamos dovanos ir aukos, kurios negali padaryti aukotojo sąžinėje tobulo, bet apima tik valgius, gėrimus, įvairius apiplovimus ir kūniškus potvarkius, galiojančius iki atnaujinimo (Hbr 9, 8-10).
Tačiau dabar yra kitas laikas. Atnešta tobula auka. Kiekvienas ja patikėjęs žmogus yra sutaikomas su Dievu. Nelieka jokio priešiškumo. Laiško autorius tai aiškiai mato ir, remdamasis Senajame Testamente užrašytais Dievo žodžiais, stengiasi atskleisti savo skaitytojams tikėjimą žadinantį Dievo paveikslą, aiškindamas, kad tai buvo Dievo valia bei troškimas panaikinti visas užtvaras, skyrusias mus nuo Jo: Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: „Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet tariau: ,Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios! ‘ "Anksčiau pasakęs: „Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai", - jos aukojamos pagal Įstatymą, - paskui paskelbė: „Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios". Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita. Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams (Hbr 10, 5-10).
Autoriaus rodomas paveikslas atveria Dievo santykį į mus ir suteikia tvirtą pasitikėjimą drąsiai artintis prie savo Viešpaties.
Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius. Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi: „Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms, sako Viešpats: - Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse, ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau nebeprisiminsiu". O kur jos atleistos, ten nebereikia atnašos už nuodėmę. Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną, ir turėdami didį Kunigą Dievo namams, artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! (Hbr 10, 14-22)
Vienintelė likusi uždanga, kuri skiria mus nuo Dievo, tai netikėjimo pagimdytos mintys. Jos paslepia nuo mūsų tobulą Kristaus auką ir vėl grąžina mus į Senojo Testamento laikus, kai begalė apeigų taip ir neatveria kelio pas Dievą. Kai tikėjimo akys apsiblausia, nors labai stengiamės patikti Dievui, atrodo, kad vis dar kažko trūksta - per mažai meldėmės bei pasninkavome, nepakankamai gilinomės į tikėjimo tiesas ir todėl dar negalime drąsiai ateiti savo Dangiškojo Tėvo akivaizdon. Vidinių abejonių ir nepasitikėjimo fone lieka neišgirstas Dievo kvietimas ir raginimas su tvirtu tikėjimu ateiti į Šventų švenčiausiąją. Pagalba ir malonė paruošta, tačiau reikia tvirtai pasitikint ateiti, nes nėra jokio pagrindo abejoti.
Kai aiškiai nematome, jog Dievas per Kristų visiškai sutaikino mus su savimi, atsiduriame panašioje padėtyje, kaip Galatų bažnyčios tikintieji. Apaštalas Paulius jiems paskelbė Evangeliją, taip atskleisdamas Kristaus nukryžiavimo prasmę, kad Galatijos tikintieji galėjo jaustis tarsi patys savo akimis matę Kristaus nukryžiavimą. Jų širdis pasiekė žinia, jog visatos Valdovas mirė už juos gėdingiausia mirtimi, tam, kad jų nuodėmės būtų visiškai atleistos bei panaikintos, ir neliktų jokio priešiškumo tarp jų ir Dievo. Kai galatai patikėjo skelbiama žinia, jie gavo Šventąją Dvasią ir matė daug Dievo daromų stebuklų. Nebebuvo jokių kliūčių Dvasiai ant jų nužengti ir juose pasilikti. Tačiau einant laikui atsitiko tai, kas iki sielos gelmių sukrėtė apaštalą Paulių. Iš Judėjos atvykę pamokslininkai galatus įtikino, kad norėdami patikti Dievui, jie turi laikytis Senojo Testamento nurodymo apsipjaustyti. Pauliui buvo akivaizdu, kad apipjaustymo skelbėjai nemato Kristaus aukos didybės bei reikšmės ir bijo su Evangelija susijusių persekiojimų, o Galatijos tikintieji praranda pradžioje suvoktą tiesą. Pradėję Dvasia, apreiškiančia Kristaus auką, jie pasuko kūniškumo keliu, kuriame pagrindine atrama tampa jų pačių pastangos. Jie nebesuprato, jog kaip Dievo Dvasia pradėjo juose veikti dėl tikėjimo Kristaus auka, taip ir toliau veikia tik dėl tos pačios priežasties.
Matydamas tokią padėtį apaštalas sutriko. Jis nežino, kaip turėtų kalbėti galatams, kad jie atgautų prarastą nuovoką. Jis rašo stulbinamą laišką ir klausia galatų: negi jie mano, jog, skelbdamas tikėjimą Kristumi be jokių apeiginių priedų, Paulius pataikauja žmonėms? Negi jie pamiršo, kaip įtikėjo? Negi jie ėmė galvoti, jog Paulius nori juos suvedžioti? Negi jie nesupranta, kad Kristaus auka yra tobula?
Mirdamas ant kryžiaus Jėzus visiškai išsprendė visus mūsų santykių su Dievu klausimus. Ši tiesa tokia didelė, kad prieš ją turi priklaupti visi žmogiški autoritetai. Laiške galatams Paulius trumpai papasakojo, kaip jis Antiochijos bažnyčioje į akis pasipriešino apaštalui Petrui, kai tas savo elgesiu pamynė šią didingą tiesą. Net pats didžiausias apaštalas neturi teisės menkinti Kristaus aukos.
Šiandien skaitydami Naująjį Testamentą galime išgirsti, kaip pats Dievas kalba kiekvienam žmogui. „Aš viską padariau, kad tu galėtum drąsiai pas mane ateiti kiekvieną dieną. Tavo nuodėmės visiškai nuplautos. Už tave Aš paaukojau tobulą auką. Tave užtariantis vyriausiasis kunigas Jėzus Kristus visuomet mano akivaizdoje.
Tau tereikia vienintelio dalyko - patikėti tuo, kas jau padaryta. Mano sostas šiandien yra malonės vieta. Joje tu rasi neužtarnautą gerumą ir pagalbą. Kasdienis mūsų susitikimas keis tave. Tu būsi keičiamas iš šlovės į šlovę, tavyje veikiant mano Dvasiai. Keisis tavo pažiūros ir santykiai su aplinkiniais. Tu rasi įkvėpimo bei jėgų mylėti žmones ir daryti gera. Tačiau ne tai svarbiausia. Tu pats pažinsi mane, savo Kūrėją, ir manyje rasi atsakymus į pačius giliausius savo vidinius poreikius. Manyje tu rasi ramybę, kurios be manęs nėra. Nėra kito būdo teisingai suprasti gyvenimą, kaip tik būnant arti su manimi. Tie pasikeitimai ne visuomet bus lengvi, nes tu net neįsivaizduoji, kaip giliai į tavo sielą įaugo daugelis neteisingų požiūrių ir sampratų. Tačiau tai keisis. Todėl patikėk mano teikiamu apvalymu ir ateik. Pasistenk įsiklausyti ir suprasti, kad Aš pats atvėriau tau kelią pas save. Tu rasi savo sielai atgaivą.
Savo jėgomis tu niekada netapsi tinkamas prisiartinti prie manęs. Manyje nėra jokio blogio. Aš esu meilė ir todėl mano akivaizdoje negali pasilikti jokia nedorybė. O tu net nesupranti, kiek vietos blogis turėjo tavyje. Tik aš žinau, kaip grąžinti tave į gyvenimą. Tau teks vėl tapti panašiam į mažą vaiką, ateinantį į milžinišką, jam nepažįstamą pasaulį. Tu net nesuvoki, kaip svarbu tau kiekvieną dieną savo dėmesiu ir mintimis būti su manimi. Tu gimei pasaulyje, kuriame kitų žeminimas ir smerkimas yra norma. Kaip tu pasveiksi nuo šitos ligos, jeigu negirdėsi balso, kuriame nėra nė šešėlio pasmerkimo? Kur tu išgirsi tą balsą, jeigu ne iš manęs? Tu gyveni apsuptas melo. Kas kitas be manęs tau atskleis tiesą? Kas gali tave geriau pašventinti, negu mano Sūnaus kraujas, mano Žodis ir Dvasia?
Nebijok. Artinkis drąsiai. Pažink tai, ką Aš paruošiau mylintiems mane. Tai pranoksta drąsiausius žmonių lūkesčius. Tamsa, kurioje gyvena pasaulis, nesupranta šviesos. Be mano šviesos žmonių svajonės menkos ir skurdžios. Jie nesugeba net pasvajoti apie tai, ką Aš jiems paruošiau. Tačiau tikėjimu artindamasis prie manęs, tu pamatysi tai, kas tau dovanota ir būsi labai nustebintas".
Girdėdami Dievo raginimą būkime dėmesingi. Nepasižiūrėkime lengvabūdiškai į Viešpaties teikiamą malonę. Nebūkime kaip ta Dievo tautos karta, kurią Mozė išvedė iš Egipto. Jie girdėjo Dievo žodžius, bet jais nepatikėjo. Nekartokime jų klaidų. Tegul Viešpaties kvietimas ateiti į Šventų švenčiausiąją kiekvieno būna priimtas su tvirtu pasitikėjimu.
