Kas pavers tavo rūškaną rytą Į svaiginančiai smagų šokį? Kas tau leis prisiglaust prie savęs, Nors mylėti visai dar nemoki...
Kas išplėš iš piktos vienumos
Ir ištars: "Tu labai reikalingas".
Kas lyg paukštį į laisvę išleis -
Paprasčiausiai - kad būtum laimingas.
Niekada nepaliks. Bus šalia.
Nuolat klumpantį guos, ves ir mokys.
Gal skaudės. Bet bus skausmas kitoks:
Jėzaus meilė pakels. Ji kitokia.
Vienintelės durys
Neišsenkamai veržiasi gyvastim girdančios versmės
Žemėn Jėzum užgimusios mylinčio Tėvo širdies...
Tik Jame mano siela nurimus po vėtrų ilsėsis,
Tiktai Jis lyg aliejų ramybę ir viltį išlies.
Noris būt kuo arčiau prie gaivinančių Tėvo šaltinių,
Noris gyvąjį kelią širdy man pas savo Kūrėją nutiest.
Jėzau, Tu - Tėvo menių vienintelės gyvosios durys,
Kelias tiems, kurie amžiną Tikrumą nori paliest.
Čia viskas JO
Saulingais pliūpsniais nutaškytos atsimerkia lankos.
Guvia tėkme apipinti nuklydėliai vėl budinas miškai.
Čia viską kūrė rūpestingos mano Tėvo rankos.
Iš Jo plačios širdies versmių išsiveržė ir pievos, ir laukai...
Lyg Jo minčių tąsa prabyla gurgantys šaltiniai,
Ir grakščios elnės sklendžia per kalvas sulig Jo ištartu žodžiu.
Jis širdžiai paliepia plazdėti kūdikio trapioj krūtinėj,
Jo rankom dangūs pripilti švytuojančių žvaigždžių.
Kada ramybę pasiglemžt kėsinas mintys kreivos,
Kada gal neapykantos, o gal išduotas būt bijai...
Atmink - tu mylimas. Tu visas savo Visagalio Tėvo.
Nes tik iš Jo šiltos širdies gelmių gyvent į žemę atėjai.
Kristus nugalėjo mirtį
(pagal Martyno Liuterio 16 a. parašytą tekstą)
Mirtis triumfavo, pančiais Kristų surakinus.
O Jis atėjo,
Kad iš nuodėmės stiprių grandinių
Išpirkęs mus,
Šlovingai prisikeltų.
Jis mums gyvenimą grąžino!
Šitos Mirties nieks iš visos žmonijos
Nugalėti negalėjo.
Ji valdžią mums
Dėl mūs kaltės ir nuodėmės turėjo.
Mes jos nelaisvėje visi
Kaip kaliniai kentėjom.
Tik Jėzus Kristus, Dievo viengimis Sūnus,
Į mūsų žemę nužengė dėl mūs.
Pasaulio nuodėmes paėmęs,
Jis Mirtį amžiams sunaikino...
Ištraukė jos geluonį -
Te pasaulis žino!
Gyvenimas nukovė Mirtį - visiškai ją nugalėjo,
Kai Kristus mūšy žūtbūtiniam
Pergalę laimėjo.
Kai savo mirtimi Jis piktą Mirtį sunaikino.
Šventasis Raštas skelbia, kaip Gyvenimo vartus
Žmonėms Jis atrakino.
Velykų Avinėliu Kristus tapo pagal Tėvo žodį.
Tik Jis vienintelis išdrįso mirti
Kryžiaus mirtimi iš meilės žmogui.
Jeigu patepsi Jo krauju savas duris,
Mirtis praeis pro šalį.
Nuo šiolei šis Žudikas mums pakenkt negali.
Prisikėlimo šventę švęsdami,
Džiaugsmingai krykštaukim Jo meilėj begalinėj.
Nes Viešpats - mūsų saulė nuostabi...
Malonės šviesą lieja Jis
Širdin ištroškusioj krūtinėj...
Pamirškim nuodėmės naktis!
Vaišinkimės šioj iškilmingoj triumfo šventėj
Ne sena rauginta duona,
Bet Kristumi,
Kuris pasotina ir girdo iškankintą sielą.
Nes mūs tikėjimui -
Prikeltas Kristus buvo duotas!
