"...aplankė mus šviesa iš aukštybių"
(Lk 1, 78)

Kai Jė­zus at­ei­na

Die­vas yra pa­sa­kęs: Ne­ge­rai žmo­gui bū­ti vie­nam (Pr 2, 18). To­dėl Jė­zus ir at­ėjo, kad bū­tų ne­pa­kei­čia­mas žmo­gaus drau­gas.

Jo atėji­mas pa­na­šus į pir­mos su­kū­ri­mo die­nos ry­to švie­są. Žmo­nės at­ei­na ir iš­ei­na, bet Jė­zus pa­si­lie­ka vi­sam lai­kui. Dan­gu­je pa­si­ro­do ne­su­skai­čiuo­ja­ma dau­gy­bė žvaigž­džių, bet pa­te­kė­ju­si sau­lė jas vi­sas už­tem­do.

Be žmo­nių - my­li­mų­jų ir drau­gų - ne­bū­tų gy­ve­ni­mo pil­nat­vės. Be ki­tų ne­ga­lė­tu­me iš tie­sų pa­si­džiaug­ti tur­tu ir ma­lo­nu­mais. Ta­čiau net ir pa­tys ge­riau­si drau­gai yra tik Die­vo drau­gys­tės at­spin­dys. Tu pa­ro­dy­si man gy­ve­ni­mo ke­lią, Ta­vo aki­vaiz­do­je yra džiaugs­mo pil­nat­vė (Ps 16, 11). Jė­zus į že­mę at­ėjo kaip do­va­na, kaip vi­sų drau­gas: Di­de­lė mi­nia džiu­giai Jo klau­sė­si (Mk 12, 37).

Jė­zaus gy­ve­ni­mo že­mė­je me­tu pa­sau­lis gū­žė­si po ge­le­ži­niais Ro­mos ere­lio spar­nais, ku­rio na­gai glem­žė tau­tų tur­tus. Pa­mė­gin­ki­me pa­žvelg­ti į Jė­zų Ro­mos už­kam­py­je dir­ban­čio mui­ti­nin­ko aki­mis.

Ma­ža­me gat­vės ga­le esan­čia­me raš­ti­nės kam­ba­rė­ly­je mo­kes­čių rin­kė­jas pa­trau­kė sta­lą nuo ke­pi­nan­čios sau­lės, krin­tan­čios pro du­rų an­gą. Tą ry­tą vie­nas po ki­to pas jį ėjo vė­luo­jan­tys mui­tų mo­kė­to­jai. Pa­pras­tai Le­vis vers­da­vo juos lauk­ti, no­rė­da­mas pa­ro­dy­ti, koks jis yra svar­bus ir už­si­ė­męs.

Tuo me­tu įė­jęs dar vie­nas lan­ky­to­jas už­sto­jo švie­są. Le­vis, pa­len­kęs gal­vą virš są­skai­tų, te­be­ra­šė. Mo­kes­čių mo­kė­to­jai, lau­kian­tys Le­vio ma­lo­nės, pa­pras­tai ner­vin­gai bruz­dė­da­vo, ta­čiau šis bu­vo vi­siš­kai ra­mus ir ty­lus. Pra­ėjo vi­sa mi­nu­tė. Jaus­mas, jog yra ty­ri­nė­ja­mas, pra­dė­jo trik­dy­ti šal­tą val­di­nin­ko ra­my­bę. Vis dar ra­šy­da­mas jis pik­tai burb­te­lė­jo: „Klau­sau". Ty­la! Tai ne­bu­vo tas pa­gar­bus at­sa­ky­mas, ku­rio ti­kė­jo­si mo­kes­čių rin­kė­jas. Su­er­zin­ta, rūgš­ti mi­na nu­slin­ko Le­vio vei­du. Jis pa­žvel­gė aukš­tyn. Levis bu­vo ma­tęs Jė­zų ir anks­čiau, bet da­bar, su­si­ti­kus jų akims, su­si­ti­ko ir jų sie­los. Jė­zus ty­lė­jo ir šyp­so­jo­si, ta­čiau ne šal­tai ir ofi­cia­liai, o lyg bū­tų no­rė­jęs ap­ka­bin­ti, su­si­pa­žin­ti, bū­ti ar­ti­mas - Le­viui tai kal­bė­jo dau­giau nei žo­džiai. Val­di­nin­kas aki­mir­kai su­tri­ko. Jis ne­ti­kė­tai krūp­te­lė­jo, su­pra­tęs, kad Jė­zaus ran­ka gu­li ant jo ran­kos, ir kad Jė­zus įdė­miai žiū­rė­da­mas links­ta prie jo. Le­viui iš ran­kų iš­kri­to plunks­na. Kiek tai tę­sė­si, Le­vis ne­su­pra­to, bet ga­lų ga­le Jė­zus pra­bi­lo: „Le­vi, sek pas­kui ma­ne!" Tik tiek.

Ne­ži­nia ko­dėl, bet Le­viui pa­si­ro­dė, jog ati­dė­lio­ti ne­ga­li­ma. Jis at­si­sto­jo, su­si­rin­ko daik­tus, už­ra­ki­no mui­ti­nę ir sek­da­mas Jė­zų iš­ėjo į gat­vę. Jis se­kė Jė­zų vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą ir po tris­de­šim­ties ar ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų mi­rė kan­ki­nio mir­ti­mi. Ne tik į is­to­ri­ją, bet ir į Le­vio gy­ve­ni­mą Jė­zus įė­jo kaip pats svar­biau­sias as­muo.

Tą trau­ką pa­jus­da­vo dau­ge­lis, į ku­riuos Jė­zus pa­žiū­rė­da­vo. Vie­na nuo­sta­bi ma­žu­tė mo­te­ris, Ma­ri­ja Mag­da­lie­tė, iš mei­lės švie­čian­čia šir­di­mi, po Kris­taus mir­ties nu­ė­jo prie Jo ka­po ir ra­do jį tuš­čią. Ji ver­kė: Pa­ė­mė ma­no Vieš­pa­tį ir ne­ži­nau, kur Jį pa­dė­jo (Jn 20, 13). Jai Kris­tus bu­vo „ma­no Vieš­pats"; ji ne­te­ko ar­ti­mo žmo­gaus. Kai Jė­zus jai pa­si­ro­dė, ji su­klu­po prieš Jį ant ke­lių, ap­ka­bi­no Jam ko­jas ir rau­do­jo: „Ra­bu­ni!" (tai reiš­kia „ma­no Šei­mi­nin­ke"). Nie­kas iki tol į Jį taip ne­si­krei­pė, ta­čiau nuo to lai­ko kar­tų kar­toms su­teik­ta ypa­tin­ga gar­bė sa­ky­ti: „Ma­no Jė­zau, ma­no Gel­bė­to­jau".

Jė­zaus at­ėji­mas į že­mę bu­vo ne­pa­pras­tai svar­bus įvy­kis. Jau vien tai ga­lė­jo bū­ti la­bai reikš­min­ga, bet tai bu­vo nuo­sta­biau­sios, ko­kia tik ga­li bū­ti, is­to­ri­jos pra­džia. Tai pui­kus pa­sa­ko­ji­mas, ta­čiau ne ro­man­tiš­ka idi­lė. Jė­zaus is­to­ri­ja yra tik­ra, pa­ti tik­riau­sia gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja. Jo­je yra ir kon­flik­tų, ir ki­vir­čų, ir prie­šiš­ku­mo. Nuo pat gi­mi­mo Jam te­ko su­si­dur­ti su prie­šiš­ku­mu - ir žmo­giš­ku, ir de­mo­niš­ku. Jis at­ėjo kaip švie­sa, bet žmo­nės la­biau pa­mi­lo tam­są nei švie­są (Jn 3, 19). Įtam­pa au­go ir ant Kry­žiaus pa­sie­kė aukš­čiau­sią taš­ką. Švie­sa bu­vo už­ge­sin­ta, - bent jau taip at­ro­dė. Kai Jė­zus mi­rė, žmo­ni­ją ap­gau­bė tam­sa. Pa­sau­liui li­ko tik fi­lo­so­fai su ne­aiš­kiai jų pro­tuo­se blyk­čio­jan­čio­mis spė­lio­nė­mis.

Jė­zaus at­ėji­mas nie­kad ne­bu­vo pa­mirš­tas, bet Jo iš­ėji­mas iš šio pa­sau­lio dar la­biau įsi­rė­žė žmo­ni­jos at­min­ty­je. Pas­ku­ti­nį kar­tą šio­je že­mė­je Jį bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti ant Kry­žiaus, pla­čiai iš­skės­to­mis ran­ko­mis, lyg Jis bū­tų no­rė­jęs mus ap­ka­bin­ti. Die­vas bu­vo sa­kęs Iz­ra­e­liui: Iš­ti­są die­ną Aš lai­kiau iš­tie­sęs sa­vo ran­kas į ne­klus­nią ir prieš­ta­rau­jan­čią tau­tą (Rom 10, 21; Iz 65, 2). Net mirš­tan­tis Jė­zus Kris­tus bu­vo gy­vas šių žo­džių įsi­kū­ni­ji­mas.

Jo mir­tis yra tik­ras, žmo­ni­ją pa­žen­kli­nęs ir la­biau­siai is­to­ri­jo­je įsi­dė­mė­ti­nas įvy­kis. Kry­žius - svar­biau­sias pa­sau­ly­je žmo­gaus pa­da­ry­tas daik­tas.

Ne­mir­tin­gu­mas pa­si­duo­da mir­tin­gu­mui, Die­vo Sū­nus mirš­ta kaip Žmo­gaus Sū­nus ir slap­ta šven­čia per­ga­lę, at­ves­da­mas į pri­si­kė­li­mo vil­tį - vi­sa tai yra Evan­ge­li­jos es­mė.

Švie­sos spin­du­lys

Kad su­pras­tu­me, kaip vi­sa tai svar­bu, grįž­ki­me į pa­čią pra­džią - prie pa­sau­lio su­kū­ri­mo. Raš­te skai­to­me: Taip bu­vo su­tver­tas dan­gus, že­mė ir vi­si jų pul­kai (Pr 2, 1). Ta­čiau Kū­rė­jas čia dar ne­bai­gė sa­vo dar­bo. Ki­tas veiks­mas pa­aiš­ki­na vi­są su­kū­ri­mą. Raš­te gau­su įvai­rių užuo­mi­nų; kaip sa­kė vie­nas žy­mus po­etas, at­ei­nan­čius įvy­kius iš­pra­na­šau­ja jų še­šė­liai. Ta­čiau apie šį įvy­kį pra­na­šau­ja švie­sos spin­du­lys. Pa­na­šu, jog Die­vas taip no­rė­jo tai pa­da­ry­ti, jog Jam bu­vo sun­ku apie tai nu­ty­lė­ti. Kaž­kas ateis! Sun­ku iš­lai­ky­ti to­kią pa­slap­tį! Dar prieš iš­va­ry­da­mas Ado­mą iš ro­jaus, Die­vas pra­si­ta­rė apie tai, pa­slap­tin­gai už­si­min­da­mas apie Ie­vos pa­li­kuo­nį, ku­ris su­traiš­kys gy­va­tei gal­vą (Pr 3, 15).

Ga­lų ga­le, tas vi­sa ap­vai­ni­kuo­jan­tis įvy­kis įvy­ko: Die­vas taip pa­mi­lo pa­sau­lį, jog ati­da­vė sa­vo vien­gi­mį Sū­nų (Jn 3, 16); At­ėjus lai­ko pil­nat­vei, Die­vas at­siun­tė sa­vo Sū­nų (Gal 4, 4); Žo­dis ta­po kū­nu ir gy­ve­no tarp mū­sų (Jn 1, 14). Žmo­nėms, ku­rie Jį pa­ži­no­jo, bu­vo per sun­ku nie­kam apie tai ne­pa­sa­ko­ti. Jė­zus tu­rė­jo at­ei­ti. Be Jo Die­vo pla­nas ne­bū­tų bu­vęs pa­baig­tas, be Jo ne­bū­tų ir mū­sų.

Jė­zus at­ne­šė nau­ją gy­ve­ni­mą. Iš­si­pil­dė pra­na­šys­tė: Už­te­kės tei­su­mo sau­lė su iš­gy­dy­mu po jos spar­nais (Mal 4, 2). Jis už­au­go Na­za­re­te, bet, ve­ja­mas fa­na­tiš­ko žmo­nių na­cio­na­liz­mo, iš ten iš­ke­lia­vo. Jis ap­si­gy­ve­no Ka­far­nau­me, kur, pa­sak evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą, iš­si­pil­dė pra­na­šys­tė: Tam­sy­bė­je sė­din­ti tau­ta iš­vy­do skais­čią švie­są (Mt 4, 16).

Kris­taus at­ėji­mas pa­sau­liui at­ne­šė pa­va­sa­rį, nau­ją pra­džią. Ant­gam­tiš­ku­mas pa­da­rė pa­pras­tą ste­buk­lą, kaip sau­lės švie­sa pa­va­sa­rį pri­ver­čia iš­sprog­ti kro­kus. Ta­čiau kro­kai žy­di ne to­dėl, kad ti­ki­me sau­le, ir ste­buk­lai vyks­ta ne to­dėl, kad ti­ki­me Jė­zu­mi. Yra vi­sai ki­taip: mes ti­ki­me ste­buk­lais, nes ti­ki­me Jė­zu­mi, di­džiau­siu iš vi­sų ste­buk­lų. Nė vie­nas ge­nia­lus da­ly­kas be Jo ne­tu­rė­tų ver­tės.

Gel­bė­to­jas

Iš­vy­dę Jė­zų, žmo­nės su­pran­ta, kad Jis yra tai, ko rei­kia pa­sau­liui. Įvai­rios re­li­gi­jos ga­li dės­ty­ti iš­gel­bė­ji­mo sis­te­mas, bet krikš­čio­ny­bė siū­lo Gel­bė­to­ją. Jis ne­gelbs­ti mū­sų, mo­ky­da­mas, ką da­ry­ti, ar aiš­kin­da­mas, kaip mums iš­si­gel­bė­ti pa­tiems. Jis pats gelbs­ti! Jė­zus gelbs­ti! Jis ne­mo­ko skęs­tan­čių­jų plauk­ti, bet ne­ria ir juos iš­trau­kia.

At­kreip­ki­me dė­me­sį į vie­ną da­ly­ką, mi­ni­mą Pra­džios kny­go­je. Kai Die­vas pa­sa­kė: Ne­ge­rai žmo­gui bū­ti vie­nam, Ado­mas jau tu­rė­jo tam tik­rą drau­gi­ją - jį su­po Die­vo su­kur­ti pa­da­rai: gra­žūs paukš­čiai, iš­ti­ki­mi drau­gai - šu­nys, mei­liai mur­kian­čios ka­tės, tvir­ti ar­kliai, di­din­gi liū­tai ir ki­ti ga­lin­gi gy­vū­nai. Juos vi­sus Die­vas pa­ro­dė Ado­mui, ku­ris juos iš­ty­ri­nė­jo, ste­bė­jo jų sa­vy­bes ir kiek­vie­nam da­vė var­dą. Ta­čiau gy­vū­nų drau­gi­jos ne­pa­ka­ko, jam rei­kė­jo as­mens. Ir Die­vas da­vė jam Ie­vą, jam tin­ka­mą pa­dė­jė­ją (Pr 2, 18).

Pra­ėjo daug lai­ko, bet mums vis dar kaž­ko rei­kia. Žmo­nių drau­gys­tę Die­vas lai­ko ge­ru ir reikš­min­gu da­ly­ku, tai - Jo pla­no da­lis, bet jei vy­rai ir mo­te­rys ben­draus tik su vy­rais ir mo­te­ri­mis, jie jau­sis vie­ni­ši. Mū­sų šir­dy­se yra tuš­tu­ma, ku­rią už­pil­dy­ti ga­li tik Die­vas. Iš tie­sų, be Jo vi­sas pa­sau­lis bū­tų la­bai tuš­čias. Kai Jė­zus bu­vo že­mė­je ir įspė­jo mo­ki­nius, kad Jis bus su­im­tas ir nu­žu­dy­tas, Jis kal­bė­jo apie at­ei­nan­tį tam­sų lai­ką: At­ei­na nak­tis, ka­da nie­kas ne­ga­lės dirb­ti (Jn 9, 4). Nie­kas ne­ga­li pa­keis­ti as­me­ni­nio Jė­zaus bu­vi­mo. Žmo­nės iš­ban­do sėk­mę, re­li­gi­ją, sek­są, pi­ni­gus ir prie­ta­rus. To­kie da­ly­kai yra kaip ak­li pus­die­viai, ta­čiau Jė­zus vi­sus juos iš­ve­ja lauk. Žmo­nės su­de­da vil­tis į šiuos ap­gai­lė­ti­nus, be­šir­džius pa­kai­ta­lus, bet jų šir­dy­je vis tiek žio­ji tuš­tu­ma. Kiek­vie­nas iš mū­sų yra su­kur­tas kaip šven­tyk­la Kris­tui, ir kol Jis ten ne­įžen­gia, ji tuš­čia it įdu­ba jū­ro­je, ku­rio­je atai­di tik ne­si­bai­gian­ti su­maiš­tis.

Ne­nu­trūks­tan­tis mei­lės ry­šys

Šven­ta­sis Raš­tas - tai kny­ga, su­šil­dy­ta mei­lės, ku­rią jau­tė jos au­to­riai Die­vui ir Jė­zui Kris­tui. Tai nė­ra tik dok­tri­na, die­viš­ku­mo įro­dy­mas, for­ma­liai tei­sin­go el­ge­sio ir pa­žiū­rų nuo­ro­dos. Krikš­čio­ny­bė - tai Jė­zus Kris­tus. Jis su­do­mi­no mąs­ty­to­jus, ta­čiau jų dė­me­sį pa­trau­kė ne in­te­lek­tas, o mei­lė. Ly­giai taip Jis da­ro ir šian­dien. Jis pa­trau­kė ir pa­pras­tus žmo­nes, ta­čiau juos ­ža­vė­jo ne tik Jo pa­da­ry­ti ste­buk­lai, bet ir Jis pats. Krikš­čio­ny­bė - tai nie­kad ne­nu­trūks­tan­tis mei­lės ry­šys.

Raš­tas at­sklei­džia ne įsi­ti­ki­ni­mus ir dog­mas. Mes gir­di­me Pau­lių, di­džiau­sią iš te­olo­gų, šau­kian­tį: Aš no­riu pa­žin­ti Kris­tų! (Fil 3, 10). Kar­tą ke­li grai­kai pa­pra­šė Jė­zaus mo­ki­nio Pi­ly­po: Ger­bia­ma­sis, mes no­rė­tu­me pa­ma­ty­ti Jė­zų (Jn 12, 21), ir Jo­nas apie tai ra­šo taip, lyg tai bū­tų es­mi­nis is­to­ri­jos po­sū­kis. Jė­zaus pa­ža­das yra Jis pats, Jo drau­gys­tė ir bu­vi­mas ša­lia: Jei my­li­te ma­ne <...> mes pas jus at­ei­si­me ir ap­si­gy­ven­si­me (Jn 14, 15. 23). Ko Jis sie­kė? Jis ne­slė­pė, ką ža­da da­ry­ti, bet aiš­kiai iš­dės­tė sa­vo tiks­lą: Vi­sus pa­trauk­siu prie sa­vęs (Jn 12, 32). Bū­ti krikš­čio­ni­mi ne­reiš­kia tie­siog pri­klau­sy­ti baž­ny­čiai, krikš­čio­ny­bės es­mė - pa­žin­ti Jė­zų.

Sa­ko­ma, kad vi­si ame­ri­kie­čiai at­si­me­na, kur jie bu­vo ir ką vei­kė tuo me­tu, kai bu­vo nu­šau­tas JAV pre­zi­den­tas Džo­nas Ke­ne­dis. Gal tai ir tie­sa, bet ne­abe­jo­ti­nai kiek­vie­nas žmogus at­si­me­na, kaip pir­mą­kart su­ti­ko Jė­zų. Pui­kus pa­vyz­dys yra pir­mie­ji du Jė­zaus mo­ki­niai, Jo­nas ir An­drie­jus. Jė­zus pa­kvie­tė juos at­ei­ti ir pa­žiū­rė­ti, kur Jis gy­ve­na. Jie at­ėjo, pa­ma­tė tą vie­tą ir nie­ka­da to ne­pa­mir­šo, jie at­si­mi­nė net lai­ką! Tai bu­vo apie de­šim­tą va­lan­dą, - vė­liau ra­šė Jo­nas (Jn 1, 39).

Nie­kas ne­su­pran­ta, ką reiš­kia su­tik­ti Jė­zų, kol jis pats Jo ne­su­tin­ka. Kai Jė­zus dar ne­bu­vo ge­rai ži­no­mas, Jį su­pa­žin­di­no su pa­mal­džiu, griež­tų pa­žiū­rų žy­du, var­du Na­ta­na­e­lis. Kaip ne­pa­pras­tai tie­saus bū­do žmo­gui, jam Jė­zus pa­si­ro­dė įtar­ti­nas, nes bu­vo ki­lęs iš Na­za­re­to, pras­tos re­pu­ta­ci­jos mies­to. Ta­čiau kai tik Na­ta­na­e­lis su­si­ti­ko su Jė­zu­mi, ja­me pa­bu­do įgim­tas at­pa­ži­ni­mo ins­tink­tas ar jaut­ru­mas, ir jis su­šu­ko: Ra­bi, Tu Die­vo Sū­nus, Tu Iz­ra­e­lio ka­ra­lius! (Jn 1, 49). Ko­kį ne­pa­pras­tą po­vei­kį Jė­zus tu­rė­jo pa­da­ry­ti tam žy­dui, kad jis taip pa­gerb­tų mir­tin­gą žmo­gų!

Evan­ge­li­jo­je pa­gal Mor­kų ap­ra­šy­tas vie­nas at­si­ti­ki­mas. Jė­zus ke­lia­vo į to­li­mas šiau­ri­nes Ty­ro ir Si­do­no sri­tis. Ten Jo nie­kas ne­pa­ži­no­jo, bet mes skai­to­me: Už­ėjęs į vie­nus na­mus, Jis no­rė­jo, kad nie­kas apie tai ne­ži­no­tų, bet Jam ne­pa­vy­ko to nu­slėp­ti (Mk 7, 24). Jis ir da­bar ne­ga­li pa­si­slėp­ti. Kris­taus šlo­vė švie­čia per pa­čius pa­pras­čiau­sius žmo­nes.

Da­bar, po dvie­jų tūks­tan­čių me­tų, mi­li­jo­nai žmo­nių skai­to Evan­ge­li­jo­se apie Jė­zų ir krin­ta prie Jo ko­jų kaip Ma­ri­ja Mag­da­lie­tė. Kris­taus prie­šai kal­ti­no Jį švent­va­gys­te, nes Jis at­leis­da­vo nuo­dė­mes, bet tie, ku­riems bu­vo at­leis­ta, ne­krei­pė dė­me­sio į tai, ką sa­kė ki­ti. Jie pa­ži­no tik­rą at­lei­di­mą! Tai ne­bu­vo pre­ten­zin­gas be­pro­čio el­ge­sys. Tai bu­vo taip tik­ra, kad net Jo prie­šai klau­sė: Kas gi Jis toks, kad net ir nuo­dė­mes at­lei­džia?! (Lk 7, 49).

Jė­zaus prie­šai de­gė iš pa­vy­do ir bai­mės, to­dėl su­si­mo­kė prieš Jį. Jie ma­nė, jog ge­rai su­sty­ga­vus Jo nu­kry­žia­vi­mą, jiems vi­sam lai­kui pa­vyks Jo at­si­kra­ty­ti. Elg­da­mie­si su Juo blo­giau nei su sker­džia­mu gy­vu­liu, plė­šy­da­mi Jo kū­ną, ne­at­pa­žįs­ta­mai Jį su­mu­šę ir ver­tę iki ago­ni­jos ken­tė­ti ne­žmo­niš­kas kan­čias, jie pa­ka­bi­no Jį nu­ogą ant me­di­nio kry­žiaus gė­dai ir vie­šam pa­si­ty­čio­ji­mui. Ta­čiau Jė­zus bu­vo pa­sa­kęs: O Aš, kai bū­siu pa­kel­tas nuo že­mės, vi­sus pa­trauk­siu prie sa­vęs (Jn 12, 32).

Gre­ta Jo, lyg skar­ma­las blaš­ko­mas vė­jo, ka­bė­jo ki­ta ro­mė­nų žiau­ru­mo au­ka. Varg­šas žmo­gus, dėl bai­saus skaus­mo ne­te­kęs pro­to, pra­dė­jo vi­sus keik­ti. Jis kar­tu su ki­tais šai­pė­si iš Jė­zaus. Jė­zus teiš­ta­rė ke­le­tą žo­džių. Slin­ko va­lan­dos. Tuo­met nu­kry­žiuo­tas Jė­zus pa­trau­kė prie sa­vęs ir ant kry­žiaus mirš­tan­tį žmo­gų. Šis žvel­gė į Jį su nuo­sta­ba, lyg pir­mą­kart Jį ma­ty­da­mas. Jė­zus bu­vo siau­bin­gai su­dar­ky­tas, bet va­gis pa­ju­to tai, ko už­ge­sin­ti ne­ga­li net mir­tis. Stai­ga prieš pat mir­tį at­si­ra­do vil­tis. Jė­zau, - iš­ta­rė jis, - pri­si­mink ma­ne, kai at­ei­si į sa­vo ka­ra­lys­tę (Lk 23, 42). Jė­zus šiuos žo­džius pa­lai­kė rim­tu pra­šy­mu ir pa­ža­dė­jo, jog šis žmo­gus bus kar­tu su Juo ro­ju­je. Mirš­tan­tis va­gis yra, ko ge­ro, di­džiau­sias ti­kė­ji­mo, ku­ris Jė­zaus Kris­taus vei­de ma­to Die­vo šlo­vę, pa­vyz­dys.

Jė­zus, ta­ry­tum už­muš­tas Avi­nė­lis sos­to vi­du­ry­je (Apr 5, 6), vi­sa­da bus su­žeis­tas, nes Jį su­mu­šė jo ar­ti­mie­ji, kaip ir pra­na­ša­vo pra­na­šas Za­cha­ri­jas (Zach 13, 6). Že­mė vi­sa­da bus ži­no­ma kaip Kris­taus ap­lan­ky­tas pa­sau­lis, ku­ria­me mei­lė Jam nie­ka­da ne­mirs, o žmo­ni­ja yra gi­mi­nė, ku­rią Jis my­lė­jo.