„O žmo­nės, kaip il­gai nie­kin­si­te ma­no gar­bę?" Psalmių 4, 2

Rašytojas su­da­rė ge­du­lin­gą są­ra­šą vi­sų „pa­ger­bi­mų", ku­riais apa­kin­ti žmo­nės ap­do­va­no­jo sa­vo il­gai lauk­tą Ka­ra­lių.

Jie ap­do­va­no­jo Jį  gar­bin­ga pro­ce­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo ro­mė­nų le­gio­nie­riai, žy­dų ku­ni­gai, vy­rai, mo­te­rys ir Jis pats, ne­šan­tis kry­žių. Štai trium­fas, ku­riuo pa­sau­lis ap­do­va­no­ja tą, ku­ris at­ei­na nu­vers­ti pik­čiau­sių žmo­gaus prie­šų. Pa­nie­ki­nan­tys šūks­niai yra Jo vie­nin­te­liai svei­ki­ni­mai, o žiau­rūs pa­si­ty­čio­ji­mai - vie­nin­te­lės Jo gar­bi­ni­mo gies­mės. Jie pa­tei­kė Jam  gar­bės vy­no. Vie­toj auk­si­nės dos­nios vy­no tau­rės jie pa­siū­lė Jam nu­si­kal­tė­liams skir­to, pro­tą ir jaus­mus at­bu­ki­nan­čio mir­ties gė­ri­mo, ku­rio Jis at­si­sa­kė, nes no­rė­jo sa­vo sko­nį iš­sau­go­ti ne­pa­žeis­tą prieš ra­gau­da­mas mir­ties. Kai Jis su­šu­ko: „Trokš­tu", jie da­vė jam ac­to, su­mai­šy­to su tul­ži­mi, pa­kiš­da­mi Jam prie bur­nos tuo skys­čiu su­vil­gy­tą kem­pi­nę. O, koks bjau­rus, nie­kin­gas vai­šin­gu­mas Ka­ra­liaus Sū­nui! Jam pa­sky­rė gar­bin­gą sar­gy­bą, ku­ri iš­reiš­kė Jam pa­gar­bą, mes­da­ma bur­tus dėl Jo dra­bu­žių, ku­riuos pa­sig­lem­žė kaip sa­vo gro­bį. To­kia bu­vo as­me­ni­nė dan­gaus nu­my­lė­ti­nio sar­gy­ba - ket­ver­tas bru­ta­lių lo­ši­kų. Gar­bės sos­tas  Jam bu­vo pa­skir­tas ant kru­vi­no me­džio, - jo­kios ge­res­nės po­il­sio vie­tos  su­ki­lę žmo­nės ne­bū­tų da­vę sa­vo Vieš­pa­čiui. Kry­žius iš tie­sų vi­sa­pu­siš­kai at­sklei­dė pa­sau­lio jaus­mus Jam. Jie ta­ry­tum sa­kė: „Žiū­rėk, jei tu esi Die­vo Sū­nus, tai ši­taip su Ta­vi­mi rei­kia elg­tis, nes taip elg­tu­mė­mės su pa­čiu Die­vu, jei tik Jį pa­siek­tu­me".  Gar­bės ti­tu­las fak­tiš­kai bu­vo „Žy­dų ka­ra­lius", ta­čiau apa­ku­si tau­ta Jo aiš­kiai ne­pri­pa­ži­no ir iš tik­rų­jų va­di­no Jį „Va­gių ka­ra­liu­mi", pa­si­rink­da­ma Ba­ra­bą, o Jė­zui ati­duo­da­ma di­džiau­sios gė­dos vie­tą  tarp dvie­jų va­gių. Jo šlo­vę žmo­nės vi­sais at­žvil­giais pa­ver­tė į gė­dą, ta­čiau ji vis dėl­to džiu­gins šven­tų­jų ir an­ge­lų  akis per am­žių am­žius.

„Jį ly­dė­jo di­de­lė mi­nia ir daug mo­te­rų, ku­rios rau­do­jo ir ai­ma­na­vo dėl Jo" Lu­ko 23, 27

Triukš­min­go­je mi­nio­je, ku­ri per­se­kio­jo mū­sų At­pir­kė­ją pa­ke­liui į Jo pa­smer­ki­mo vie­tą, bu­vo ke­le­tas ma­lo­nin­gų sie­lų, ku­rios lie­jo sa­vo kar­tų siel­var­tą ai­ma­nuo­da­mos ir rau­do­da­mos, - to­kia mu­zi­ka ti­ko šiai var­go pro­ce­si­jai. Kai ma­no sie­la įsi­vaiz­duo­ja Gel­bė­to­ją, ne­šan­tį sa­vo kry­žių į Gol­go­tą, ji pri­si­jun­gia prie tų die­vo­tų mo­te­rų ir rau­da kar­tu su jo­mis. Iš tik­rų­jų yra dėl ko siel­var­tau­ti, ir prie­žas­tis dides­nė, nei ma­nė tos ge­din­čios mo­te­rys. Jos ap­rau­do­jo su­tryp­tą ne­kal­ty­bę, per­se­kio­ja­mą ge­ru­mą, krau­juo­jan­čią mei­lę, ­mirš­tan­tį ro­mu­mą, ta­čiau ma­no šir­dis tu­ri dides­nę prie­žas­tį, dėl ku­rios ji ge­di. Ma­no nuo­dė­mės bu­vo tos rykš­tės, ku­rios iš­va­go­jo tuos pa­lai­min­tus pe­čius ir ka­rū­na­vo erš­kė­čiais su­kru­vin­tą kak­tą. Ma­no nuo­dė­mės rė­kė: „Nu­kry­žiuoti Jį! Nu­kry­žiuoti Jį!" ir už­dė­jo kry­žių ant Jo ma­lo­nin­gų pe­čių. Liū­de­sio dėl Jo mir­ties už­teks vi­sai am­ži­ny­bei; ta­čiau tai, kad Jį žu­džiau ir aš, su­ke­lia daug, daug dau­giau skaus­mo, ne­gu vie­nas var­ga­nas aša­rų šal­ti­nis ga­li iš­reikš­ti.

Ko­dėl tos mo­te­rys Jį my­lė­jo ir rau­do­jo, ne­sun­ku at­spė­ti; vis dėl­to jos ne­ga­lė­jo tu­rė­ti di­des­nių prie­žas­čių mei­lei ir siel­var­tui ne­gu ma­no šir­dis. Nai­no naš­lės sū­nus bu­vo at­gai­vin­tas, ta­čiau aš esu pri­kel­tas kur kas šlo­vin­ges­niam gy­ve­ni­mui. Pet­ro uoš­vė bu­vo iš­gy­dy­ta nuo karšt­li­gės, o aš - nuo kur kas bai­ses­nio nuo­dė­mės ma­ro. Iš Mag­da­lie­tės bu­vo iš­va­ry­ti sep­ty­ni de­mo­nai - iš ma­nęs vi­sas le­gio­nas. Ma­ri­ją ir Mor­tą Jis ap­lan­ky­da­vo jų na­muo­se, o da­bar Jis gy­ve­na ma­ny­je. Jo mo­ti­na iš­ne­šio­jo Jo kū­ną, da­bar Jis ryš­kė­ja ma­ny­je - šlo­vės vil­tis. Aš ne­su ma­žiau sko­lin­gas ne­gu tos šven­tos mo­te­rys - ne ma­žiau nei dė­kin­gu­mo, nei liū­de­sio.

„Į vie­tą, va­di­na­mą Gol­go­ta" Lu­ko 23, 33

Gol­go­tos kal­nas yra pa­guo­dos kal­nas; pa­guo­dos na­mai pa­sta­ty­ti iš kry­žiaus me­džio. Dan­giš­kos pa­lai­mos šven­tyk­la pa­sta­ty­ta ant uo­los, per­skel­tos ta pa­čia ie­ti­mi, ku­ri per­dū­rė Jo šo­ną. Nė vie­na šven­to­sios is­to­ri­jos sce­na taip ne­džiu­gi­na sie­los kaip Gol­go­tos tra­ge­di­ja.

Iš Gol­go­tos vi­dur­die­nio - vi­dur­nak­čio trykš­ta švie­sa ir kiek­vie­na lau­ko žo­lė pra­žys­ta bei sklei­džia sa­vo aro­ma­tą anks­čiau pra­keik­to me­džio še­šė­ly­je. To­je troš­ku­lio vie­to­je ma­lo­nė iš­ka­sė šal­ti­nį, am­ži­nai trykš­tan­tį ty­ru kaip kriš­to­las van­de­niu, ku­rio kiek­vie­nas la­šas ga­li pa­leng­vin­ti žmo­ni­jos var­gus. Jei tau te­ko iš­gy­ven­ti di­de­lį siel­var­tą, pri­pa­žin­si, kad pa­guo­dą ra­dai ne Aly­vų kal­ne, ne ant Si­na­jaus kal­no ir ne ant Ta­bo­ro kal­no. Tai Get­se­ma­nė, Gab­ba­ta ir Gol­go­ta pa­guo­dė ta­ve. Kar­čios Get­se­ma­nės žo­lės pa­nai­kin­da­vo ta­vo gy­ve­ni­mo kar­tė­lį, Gab­ba­tos var­gai daž­nai iš­va­ry­da­vo ta­vo var­gus, o Gol­go­tos ato­dū­siai pra­nok­da­vo vi­sus ki­tus ato­dū­sius. Taip Gol­go­ta su­bran­di­na mums re­tą ir gau­sų pa­guo­dos der­lių. Nie­ka­da ne­bū­tu­me pa­ži­nę Kris­tus mei­lės ir vi­sų jos aukš­tu­mų bei gel­mių, jei Jis ne­bū­tų mi­ręs; ne­bū­tu­me su­vo­kę Tė­vo mei­lės gel­mės, jei Jis ne­bū­tų ati­da­vęs sa­vo Sū­naus mir­čiai. Vi­si mū­sų pa­lai­mi­ni­mai dai­nuo­ja apie mei­lę; pa­na­šiai kaip jū­ros kriauk­lė šnibž­da apie jū­ros gel­mes, iš ku­rių ji iš­trauk­ta, kai pri­glau­džia­me ją prie au­sies. Ta­čiau, jei trokš­ta­me iš­girs­ti pa­čią jū­rą, ne­tu­rė­tu­me žvelg­ti į kas­die­nius pa­lai­mi­ni­mus, o į nu­kry­žia­vi­mo veiks­mą. Jei kas no­ri pa­tir­ti mei­lę, te­nu­vyks­ta į Gol­go­tą ir te­paž­vel­gia, kaip mirš­ta Liū­de­sio vy­ras.

„Ma­no Die­ve, ma­no Die­ve, ko­dėl ma­ne ap­lei­dai?" Psal­mių 22, 1

Čia štai ma­to­me sa­vo Gel­bė­to­jo siel­var­tų ago­ni­ją. Jo­kia ki­ta vie­ta taip ge­rai ne­pa­ro­do Kris­taus siel­var­tų kaip Gol­go­ta, ir nė vie­na iš vi­sų Gol­go­tos kan­čių aki­mir­kų nė­ra to­kia ku­pi­na ago­ni­jos, kaip ta, kai Jo riks­mas per­skro­džia orą: „Ma­no Die­ve, ma­no Die­ve, ko­dėl ma­ne ap­lei­dai?!" Šią aki­mir­ką Jo fi­zi­nis iš­se­ki­mas ir ašt­rus sie­li­nis skaus­mas su­si­lie­jo dėl ken­čia­mos gė­dos ir pa­nie­kos; Jo siel­var­to kul­mi­na­ci­ja vir­to ne­iš­sa­ko­ma dva­si­ne ago­ni­ja, nes Jis pa­ju­to, kad Jo Tė­vas nuo Jo pa­si­trau­kė. Tai bu­vo juo­da­sis Jo siau­bo vi­dur­nak­tis; Jis nu­si­lei­do į kan­čios be­dug­nę. Nė vie­nas žmo­gus ne­ga­li iki ga­lo su­vok­ti šių žo­džių pras­mės. Kai ku­rie iš mū­sų ma­no­me, kad mes ga­lė­tu­me su­šuk­ti: „Ma­no Die­ve, ma­no Die­ve, ko­dėl ma­ne pa­li­kai?" Bū­na lai­kas, kai mū­sų Tė­vo šyp­se­ną už­tem­do de­be­sys ir tam­sa, ta­čiau ne­už­mirš­ki­me, kad iš tik­rų­jų Die­vas mū­sų nie­ka­da ne­pa­lie­ka. Mums tik at­ro­do, kad mus pa­li­ko, bet Kris­taus at­ve­ju Jis pa­li­ko Jį iš tik­rų­jų. Mes liū­di­me dėl men­ko mū­sų Tė­vo mei­lės at­si­trau­ki­mo, ta­čiau kas iš­ma­tuos gy­lį ago­ni­jos, kai Die­vas iš tie­sų nu­grę­žė vei­dą nuo sa­vo Sū­naus?

Mes daž­nai šau­kia­me iš ne­ti­kė­ji­mo; Jis iš­ta­rė siau­bin­gą tie­są, nes Die­vas iš tik­rų­jų nu­sig­rę­žė nuo Jo ku­riam lai­kui. O, varg­še, nu­a­lin­ta sie­la, anks­čiau gy­ve­nu­si Die­vo vei­do švie­so­je, bet da­bar ap­im­ta tam­sos, - at­mink, kad Jis iš tie­sų ne­pa­li­ko ta­vęs. Die­vas už de­be­sų yra ly­giai taip pat mū­sų Die­vas, kaip ir ta­da, kai švie­tė pil­na sa­vo ma­lo­nės švie­sa. Ta­čiau, jei mus ap­ima ago­ni­ja jau vien nuo min­ties, kad Jis mus pa­li­ko, tai ko­kį var­gą tu­rė­jo pa­tir­ti mū­sų Gel­bė­to­jas, kai su­šu­ko: „Ma­no Die­ve, ma­no Die­ve, ko­dėl ma­ne ap­lei­dai?"

„Kad mir­ti­mi su­nai­kin­tų tą, ku­ris tu­rė­jo mir­ties jė­gą" Heb­ra­jams 2, 14

O, Die­vo vai­ke, mir­tis pra­ra­do sa­vo ge­luo­nį, nes ją val­džiu­si vel­nio jė­ga su­nai­kin­ta. Tad ne­­bi­jok mir­ties. Pra­šyk ma­lo­nės iš Die­vo Šven­to­sios Dva­sios, kad per ar­ti­mą Vieš­pa­ties pa­ži­ni­mą ir tvir­tą ti­kė­ji­mą sa­vo At­pir­kė­jo mir­ti­mi bū­tum su­stip­rin­tas tą lem­tin­gą va­lan­dą. Gy­ven­da­mas ar­ti Gol­go­tos kry­žiaus, apie mir­tį mąs­ty­si su ma­lo­nu­mu ir su­tik­si ją su di­de­liu džiaugs­mu. Sal­du mir­ti Vieš­pa­ty­je; už­mig­ti Jė­zu­je - tai san­do­ros pa­lai­mi­ni­mas. Mir­tis ne­bė­ra iš­va­ry­mas - tai grį­ži­mas iš trem­ties, grį­ži­mas na­mo į tas bu­vei­nes, ku­rio­se jau gy­ve­na dau­gy­bė my­li­mų­jų. At­stu­mas tarp pa­šlo­vin­tų dva­sių dan­gu­je ir ko­vo­jan­čių šven­tų­jų že­mė­je at­ro­do di­džiu­lis, ta­čiau taip nė­ra. Mes ne­sa­me to­li nuo na­mų - dar aki­mir­ka ir mes bū­si­me ten. Bu­rė iš­temp­ta, sie­la nu­leis­ta į van­de­nį. Ar il­ga bus jos ke­lio­nė?  Kiek dar daug var­gi­nan­čių vė­jų dau­žy­sis į ją, kol ji pa­sieks ra­my­bės uos­tą? Kaip il­gai ji dar bus mė­to­ma ban­gų, kol pa­sieks tą jū­rą, ku­ri ne­pa­ži­no aud­ros? Klau­sy­kis at­sa­ky­mo: „Pa­li­ku­si kū­ną, bet kar­tu su Vieš­pa­čiu". Lai­vas ką tik iš­plau­kė, bet jau yra sa­vo uos­te. Tik spė­jęs iš­skleis­ti bu­rę, jis jau at­si­dū­rė ten. Kaip tas se­nas lai­vas Ga­li­lė­jos eže­re - nors aud­ra jį blaš­kė, ta­čiau, kai Jė­zus iš­ta­rė: „Nu­tilk, nu­si­ra­mink!", jis iš kar­to pa­sie­kė kran­tą. Ne­gal­vok, kad tarp mir­ties ir šlo­vin­gos am­ži­ny­bės yra il­gas lai­ko tar­pas. Kai akys už­si­mer­kia že­mė­je, jos at­si­mer­kia dan­gu­je. Ug­ni­niai ar­kliai ke­ly­je te­už­trun­ka aki­mir­ką. Tai­gi, Die­vo vai­ke, ko­dėl tu­rė­tum bi­jo­ti mir­ties, jei ma­tai, kad per ta­vo Vieš­pa­ties mir­tį jos pra­kei­ki­mas ir ge­luo­nis yra su­nai­kin­ti? O da­bar - tik aukš­tyn Jo­kū­bo ko­pė­čio­mis, ku­rių apa­čia tam­sia­me ka­pe, o vir­šus sie­kia am­ži­ną šlo­vę.

„Nes aš ži­nau, kad ma­no At­pir­kė­jas gy­vas" Jo­bo 19, 25

Jo­bo pa­guo­dos šal­ti­nis sly­pė­jo ta­me trum­pa­me žo­de­ly­je „ma­no"; „ma­no At­pir­kė­jas" - ma­no At­pir­kė­jas gy­vas. O, kaip šlo­vin­ga glaus­tis prie gy­vo­jo  Kris­taus! Rei­kia tu­rė­ti Ja­me sa­vo da­lį, kad ga­lė­tu­me Juo džiaug­tis. Kas man auk­sas ka­syk­lo­se? Ir Pe­ru, ir Ka­li­for­ni­jo­je žmo­nės pra­šo iš­mal­dos duo­nai. Auk­sas pi­ni­gi­nė­je pa­ten­kins ma­no že­miš­kus po­rei­kius, nes už jį aš nu­si­pirk­siu duo­nos. Bet jei­gu At­pir­kė­jas ne­at­pirk­tų ma­nęs, jei­gu Ker­šy­to­jas ne­at­ker­šy­tų už ma­no krau­ją, ko­kia man iš to nau­da? Ne­nu­rimk, kol ne­ga­lė­si ti­kė­ji­mu pa­sa­ky­ti: „Taip, aš re­miuo­si į sa­vo gy­vą­jį Vieš­pa­tį, Jis yra ma­no". Gal­būt tu lai­kai­si už Jo vir­pan­čia ran­ka ir gal­vo­ji, kad bū­tų per drą­su pa­sa­ky­ti: „Jis gy­vas ir Jis ma­no At­pir­kė­jas"; ta­čiau at­si­mink - nors ta­vo ti­kė­ji­mas ir kaip gars­ty­čios grū­de­lis, jis duo­da tau tei­sę taip sa­ky­ti. Bet čia yra ir dar vie­nas žo­dis, iš­reiš­kian­tis tvir­tą Jo­bo pa­si­ti­kė­ji­mą: „Aš ži­nau". Sa­ky­ti: „aš vi­liuo­si", „ti­kiuo­si", la­bai pa­to­gu; Jė­zaus kai­me­nė­je yra tūks­tan­čiai to­kių, ku­rie pa­si­ti­ki Juo tik tiek. Vis dėl­to, kad pa­tir­tum pa­čią tik­riau­sią pa­guo­dą, pri­va­lai pa­sa­ky­ti: „Aš ži­nau."  „Jei­gu", „bet" ir „gal­būt" yra ra­my­bės ir pa­guo­dos žu­di­kai. Sun­kiau­sių siel­var­tų me­tu abe­jo­nės gniuž­do mus la­biau­siai. Kaip vaps­vos jos ge­lia sie­lą. Jei ma­ne kan­ki­na nors men­kiau­sias įta­ri­mas, kad Kris­tus nė­ra ma­no, - tai kaip ac­tas su mir­ties tul­ži­mi. Ta­čiau jei ži­nau, kad Jė­zus gy­vas dėl ma­nęs, tuo­met tam­sa nė­ra tam­si; net nak­tis sklei­džia man švie­są. Jei­gu Jo­bas daug am­žių prieš Jė­zaus at­ėji­mą ga­lė­jo pa­sa­ky­ti: „Aš ži­nau", mes tu­ri­me sa­ky­ti dar tvir­čiau. Gink Die­ve, kad mū­sų už­tik­rin­tu­mas ne­bū­tų be pa­grin­do. Kad mū­sų pa­si­ti­kė­ji­mas ne­bū­tų tuš­čias, kad ne­si­vil­tu­me ne­pa­grįs­tai. Ir ne­li­ki­me pa­si­ten­ki­nę vien tik pa­grin­du; nes pla­čiau­sia per­spek­ty­va at­si­ve­ria iš aukš­tu­ti­nių kam­ba­rių. At­pir­kė­jas gy­vas ir Jis iš tik­rų­jų ma­no, - koks ne­ap­sa­ko­mas džiaugs­mas!

„...ir yra Dievo dešinėje" Romiečiams 8, 34

Tas, ku­ris bu­vo pa­nie­kin­tas ir žmo­nių at­stum­tas, da­bar už­ima gar­bin­giau­sią my­li­mo ir pa­šlo­vin­to Sū­naus po­zi­ci­ją. Die­vo de­ši­nė yra di­dy­bės ir pa­lan­ku­mo vie­ta. Mū­sų Vieš­pats Jė­zus yra sa­vo žmo­nių at­sto­vas. Kai Jis už juos mi­rė, jie ga­vo ra­my­bę; kai Jis dėl jų pri­si­kė­lė, jie ga­vo lais­vę; kai Jis at­si­sė­do sa­vo Tė­vo de­ši­nė­je, jie ga­vo pa­lan­ku­mą, pa­gar­bą bei oru­mą. Kris­taus pri­kė­li­mas ir iš­aukš­ti­ni­mas yra vi­sų Jo žmo­nių iš­aukš­ti­ni­mas, pri­ėmi­mas ir pa­šlo­vi­ni­mas, nes Jis yra jų gal­va ir at­sto­vas. Kris­taus at­si­sė­di­mas Die­vo Tė­vo de­ši­nė­je tu­ri bū­ti lai­ko­mas mū­sų Pa­ti­kė­ti­nio, At­sto­vo pri­ėmi­mu ir to­dėl - mū­sų sie­lų pri­ėmi­mu. O, šven­ta­sis, iš­vysk ta­me sa­vo tik­rą lais­vę nuo pa­smer­ki­mo. „Kas mus pa­smerks?" Kas ga­li pa­smerk­ti žmo­nes, ku­rie yra Jė­zu­je, Die­vo de­ši­nė­je?

De­ši­nė yra jė­gos vie­ta. Kris­tus Die­vo de­ši­nė­je tu­ri vi­są jė­gą dan­gu­je ir že­mė­je. Kas ga­li ko­vo­ti prieš žmo­nes, ku­rie tu­ri to­kią jė­gą sa­vo Va­do as­me­ny­je? O, ma­no sie­la, kas gi su­gniuž­dys ta­ve, jei Vi­sa­ga­lis yra ta­vo pa­dė­jė­jas? Jei ta­ve glo­bo­ja pats Stip­riau­sia­sis, koks kar­das ga­li tau smog­ti? Il­sė­kis sau­giai. Jei Jė­zus, ta­vo ga­lin­giau­sias Ka­ra­lius, pa­my­nė ta­vo prie­šus po sa­vo ko­jo­mis, jei nuo­dė­mė, mir­tis ir pra­ga­ras - Jo nu­ga­lė­ti, o tu esi Ja­me - ne­įma­no­ma, kad ta­ve kas pra­žu­dy­tų.

Ištraukos iš knygos „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitymai".