Atsimenu, kaip kartą bandžiau visai rimtai pasakyti užeigos padavėjai, jog noriu jai duoti tai, ką turiu brangiausio. Ji keistai į mane pasižiūrėjo. Turbūt pagalvojo, kad priekabiauju.
Dabar nesinorėjo kartoti anos klaidos. Esu patyręs tai, kas pasitarnautų kiekvienam ir noriu tuo paprasčiausiai pasidalinti. Ne už pinigus, ne tam, kad kitą pavergčiau savo idėjoms. Tiesiog tai, kas padėjo daugeliui žmonių praeityje, padėjo ir man. Todėl esu visai įsitikinęs, kad padės ir kiekvienam kitam žmogui, kuris neatsiribos išankstine nuomone ar prietaringomis baimėmis. Atmintyje iškilo daugybė anksčiau gyvenusių žmonių, kurie susidūrė su panašia problema kaip ir aš. Jie žinojo tai, kas gali padaryti žmones laimingus, bet daugelis tų, kuriems jie kalbėjo, paniekino jų žodžius. Iš tolimos praeities per kartų kartas ataidi klausimas: kas patikėjo mūsų skelbiama žinia?
Taigi toliau sėdėjau ir mąsčiau, kaip pasidalinti su šalia esančiu žmogumi tikra laime. Kaip neišgąsdinti jo turimos žinios didingumu? Kaip nepasirodyti paprasčiausiu keistuoliu arba žmogumi, atitrūkusiu nuo kasdienės tikrovės? Kaip suprantamai pasakyti šalia esančiam nepažįstamam žmogui, kad nori su juo pasidalinti didžiausiu turtu?
Ar gali būti didesnis turtas už tai, kas suteikia savigarbą, džiaugsmą ir ramybę? Ir kas įdomiausia, tai taip arti kiekvieno žmogaus, arčiau negu ištiesta ranka, bet daugumos žmonių lieka visiškai nepastebėta.
Mintimis nuklydau į tą laiką, kai pats pirmą kartą pamačiau šį turtą. Tuo metu buvau dvidešimt septynerių. Jau beveik pusmetį mane kamavo labai gili depresija. (Dabar suprantu, jog tai buvo okultinių žaidimų pasekmė. Studijų metais, norėdamas susidoroti su savo jaunatviškais kompleksais, bandžiau praktikuoti magiją). Kiekvieną dieną praleisdavau slegiamas kaustančios mirties baimės. Atrodė, tarsi būtų atitraukta užuolaida, kuri nuo mūsų slepia mirties realumą. Panašios baimės pėdsakus teko matyti paskutine vėžio stadija sergančių ligonių veiduose. Mokykloje ir studijų metais svajojau apie didelį gyvenimą, ir štai man dvidešimt septyneri, viskas turėtų tik prasidėti, o nebėra jokios vilties, jokios prošvaistės. Nepadeda nei vaistai, nei svaigalai, nei mankštos, nei sunkus darbas, nei gamtos vaizdai. Galvojau, jog padaryčiau bet ką, kad tik ištrūkčiau iš to nevilties kalėjimo.
Niekas neįdomu. Tik širdį suspaudžia, pamačius mažą vaiką - nejaugi ir jam ateityje teks patirti ką nors panašaus. Draugų paguodos žodžiai neteikė vilties, nes matėsi, kad patys draugai netiki tuo, ką sako. Pasidarydavo dar baisiau, kai pamatydavau išgąstį artimųjų veiduose, kalbantį iškalbingiau už tuščius žodžius: „Viskas bus gerai". Jaučiausi taip, lyg nesustabdomai slysčiau į kažkokią bedugnę. Kadangi buvau auklėtas laisvamanių šeimoje ir tarybinėje mokykloje, malda man buvo tarsi paskutinis šiaudas. Tačiau nevilties spaudžiamas, ko, žmogus, nepadarai. Ėmiau poteriauti kiekvieną dieną, nors nuo to nesidarė lengviau. Buvau įsitikinęs - jeigu yra pragaras, mano vieta jame. Net kasdienių maldų žodžiai „Teesie tavo valia" man skambėjo kaip nuosprendis. Juk ir taip aišku, kad tokiam beviltiškam žmogui Dievo valia yra pragaras. Su graudžiu pavydu galvojau apie paprastus žmones, kuriuos anksčiau išdidžiai niekinau, manydamas, kad sunkiu darbu sąžiningai užsidirbti duoną yra nykus, „žemės kirminų" užsiėmimas. Dabar jie toliau ramiai gyveno, o aš nuo ryto iki vakaro inkščiau slegiamas stingdančios baimės. Galvoje sukosi mintys: „Mano daina jau sudainuota. Dieve, duok nors kitiems nepatekti ten, kur esu aš". Norėjosi šaukti jaunesniems už save: „Nekartokite mano klaidų".
Galbūt paklausite: „Tai čia tas turtas, kuriuo nori pasidalinti?" Ne. Tai aplinkybės, kuriose jį pirmą kartą pamačiau.
Iš karto net aiškiai nesupratau, kaip tai atsitiko. Prisimenu tik tiek, jog vieną rytą, nepaisant visos mano bedieviškos praeities, man tapo akivaizdu, kad Dievas iš tiesų yra ir Jis gali mane pakeisti. Tiksliau sakant, tą rytą stovėjau už tvarto draugo vienkiemyje ir su iš kažkur atsiradusiu tvirtu įsitikinimu pasakiau: „Jeigu Tu nori, gali mane pakeisti". Jau žymiai vėliau perskaičiau Šventajame Rašte, jog vienas raupsuotasis panašiai kreipėsi į Kristų: „Viešpatie, jeigu nori, gali mane padaryti švarų".
Dabar tiksliai nepasakysiu, kada prasidėjo pasikeitimai - tos ar kitos dienos vakare. Jie buvo netikėti, kaip gaivaus oro gūsis priplėkusiame rūsyje. Sėdėdamas prie stalo vakarienės metu staiga pastebėjau, kad pirmą kartą po pusės metų man darosi įdomi mane supanti aplinka. Jaučiausi kaip mirtinas ligonis, pajutęs pirmus grįžtančios sveikatos požymius. Nežinojau, ką daryti, kad tai nedingtų. Traukiau į save grįžtančio gyvenimo kvapą ir galvojau, kiek ilgai tai tęsis.
Tačiau tą vakarą prasidėję pasikeitimai nesibaigė. Su kiekviena diena gaivus gyvenimo kvapas stiprėjo. Visas supantis pasaulis darėsi labai gražus ir įdomus. Tuomet dar nesupratau, kodėl tai su manimi vyksta. Suvokiau tik viena, kad tai ne už nuopelnus. Tai - dovana. Kaip tekantis vanduo sielą užliejo ramybė. Net nepastebėjau, kaip ji mane visą persmelkė. Kokia ji gili ir didelė, supratau tik vieno kvailoko eksperimento metu.
Buvau artimai pažįstamas su keliais kvaišalus vartojančiais bendraamžiais. Kadangi paveiktas patirtų išgyvenimų norėjau tapti kunigu, maniau, kad turiu suprasti savo vartojančių draugų patirtį. Galvodamas apie būsimą kunigystę, įsivaizdavau, jog teks susidurti ne su vienu panašiu žmogumi, tad ką aš jam galėsiu pasakyti, jeigu nežinosiu jo patirties. Todėl kartą savo draugo paprašiau, kad ir man paruoštų „dozę".
Pabandęs savo nuostabai aptikau, kad nors kvaišalai suteikia trumpalaikę ramybę, ji manęs nė kiek nežavi, nes ta ramybė, kurią patiriu nuolatos, kur kas didesnė.
Buvau girdėjęs įvairių kalbų apie Dievą, bet niekada neįsivaizdavau, kad Jo dvelkimas toks gaivus. Patys spalvingiausi palyginimai per silpni perteikti Dievo malonės skonį. Ir, pasirodo, man tai buvo suteikta tik todėl, kad nuoširdžiai paprašiau. Tik po kurio laiko ėmiau suprasti, kad kelią grįžtančiam gyvenimui atvėrė Kristaus auka. Tas kažkada gyvenęs žmogus tikrai mirė už visų žmonių nuodėmes, ir kiekvienas žmogus, kuris atsiveria šitai tikrovei, patiria, kaip nuplaunamos visos kaltės.
Jaunystėje kalbos apie nuodėmes man atrodė juokingos. Maniau, kad tai - tamsių žmonių prietarai. Tačiau iš tiesų netikėjimas tiesa ir iš to kylantys poelgiai atskiria mus nuo gyvybės šaltinio, ir nė vienas žmogus pats nepajėgus tos sienos sugriauti. Vieni ją jaučia stipriau, kiti silpniau. Kuriam laikui įmanoma save įtikinti, kad iš viso nėra jokios sienos. Apsigavimas tuo ir baisus, kad ne iš karto supranti, jog esi apsigavęs. Suvokti, kaip baisiai mūsų nuodėmės mus atskiria nuo džiaugsmo pilnatvės, įmanoma tik tuomet, kai skyrusi siena sugriaunama, kai nebelieka nieko, kas atskirtų žmogų nuo Dievo.
Kaip tai pasiekti? Ar tai iš viso įmanoma?
Dažną kartą atrodo, kad jau žinome atsakymą. Laikykimės teisingų taisyklių, darykim gera ir Dievas bus su mumis. Tik visa bėda, kad tų teisingų bei gerų taisyklių nė vienas žmogus nesugeba tinkamai laikytis. Reikia kažko daugiau, negu taisyklių sąrašo.
Sėdėdamas nevilties duobėje aš visomis jėgomis stengiausi daryti gera, galvodamas, kad tokiu būdu kažkaip susigrąžinsiu gyvenimo džiaugsmą, bet neviltis tik stiprėjo. Tačiau užteko vieno nuoširdaus sakinio ir viskas ėmė keistis.
Tam reikėjo kažkieno kito pasiaukojimo, ir tas kitas buvo Dievas. Jis paaukojo save už mane, už mus visus, kad kiekvienas, patikėjęs Juo, rastų savigarbos, ramybės ir džiaugsmo šaltinį.
Kai Šventajame Rašte skaitau apaštalo Pauliaus žodžius - „Aš esu skolingas visiems, todėl noriu ir jums skelbti nuostabią žinią", suvokiu - jog apaštalas labai aiškiai matė Dievo dovanotą turtą, galintį praturtinti kiekvieną, kuris patikės jo žodžiais. Jis buvo kaip žmogus, kuriam patikėta išdalinti milijardines sumas.
Taigi sėdžiu kavinėje, žiūriu į šalia esančius žmones ir galvoju, kaip jiems suprantamai pasakyti, kad Visatos Valdovas atidavė už juos savo gyvybę, jog jų niekas nebeskirtų nuo Dievo. Šita žinia kaip brangakmenis, brangesnis už didžiausius turtus. Ji neleidžia tau likti abejingam. Kai supranti, kaip arti kiekvieno žmogaus yra svajones pranokstanti laimė, sėdi truputį pasimetęs, nes nenori, kad jie išsigąstų, galvodami, jog esi jų tykantis sektantas.
Kaip tai padaryti, šalia esantis nepažįstamas žmogau, kad tu suprastum, jog Dievas beldžiasi į tavo širdį? Kad visos tavo nuodėmės gali negrįžtamai išnykti per vieną akimirką? Kad tau skirtas Dievo pažinimo džiaugsmas ir vidinė ramybė? Kad Dievas nori suteikti tau naują gyvenimą be blogos praeities? Kad turimi supratimai apie religiją ir Dievą neužgožtų tikrovės? Kad tu atsivertum tikram, gyvam, tave sukūrusiam Dievui? Kaip tai padaryti...?
