Ar kalbame apie tuščią kapą? Taip. Net ir po dviejų tūkstančių metų didelė žmonijos dalis nepamiršo to tuščio kapo ir istorinių aprašymų apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymus.
Įrodymų, kad Kristus prisikėlė, yra tiek daug, kad tai paskatino milijonus žmonių patikėti Jėzumi Kristumi. Mes tai pabrėžiame, nes iškilo ir nemažai teorijų, bandančių parodyti, jog Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra apgavystė ar prasimanytas mitas. <...>
Tačiau ką Kristaus prisikėlimas reiškia mums? Kaip tai turėtų paveikti mūsų gyvenimą? Štai viena iliustracija: „Šiais metais Velykų nebus", - savo draugui mestelėjo studentas. „Na ir kodėl?", - nepatikliai paklausė draugas. „Buvo rastas Kristaus kūnas", - atsakė studentas.
Šie vaikinai pasirodė esą kur kas įžvalgesni nei šiuolaikiniai teologai. Daugelis teologų norėtų manyti, kad Jėzus mirė ir supuvo kape, o prisikėlimas yra vertingas tik kaip „naujo gyvenimo" ar „naujos pradžios" simbolis, o krikščionybė ir toliau gali gyvuoti lyg nieko nebūtų atsitikę. Šie vaikinai suprato, kad be prisikėlimo krikščionybė neturi vertės (William Craig. Siekiant suvokti tiesą apie prisikėlimą: mūsų reakcija į tuščią kapą, p.125)
Paklausykite Pauliaus komentaro šia tema: O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Ir mes tada liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų, kurio Jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji neprisikelia. Nes jei mirusieji neprisikelia, tada ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Tuomet ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių (1 Kor 15, 14-19).
Kristaus asmuo
Nė vienoje pasaulio religijų ar filosofijų joks religijos ar filosofijos lyderis nebuvo skelbiamas prisikėlusiu Gelbėtoju. Priešingai, ant daugelio jų kapų iškilo šventyklos. Iš jų neliko nieko, tik dulkės ir žmonių sukurtos filosofijos ar religinės kalbos bei moralai.
Kristaus priskėlimas įrodo, kad Jis buvo iš Dievo ir kalbėjo tiesą - jog Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Prisikėlimas įrodo, kad Jėzus buvo ypatingas, vienintelis toks, ir tai išskiria Jį iš kitų, patvirtina Jį esant Dievo Sūnumi. Visa Evangelija kalba apie jo Sūnų, <...> šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,- Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 1, 3-4). Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių (Apd 17, 31). Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas (Jn 1,1). Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: "Ramybė jums!" Paskui kreipėsi į Tomą: "Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis - būk tikintis". Tomas atsakė Jam: "Mano Viešpats ir mano Dievas!" Jėzus jam tarė: "Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!" Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Jn 20, 26-31).
• Remiantis Jo prisikėlimu, Jis skelbiamas Viešpačiu (Dievu) ir Kristumi (Senajame Testamente išpranašautu ir laukiamu Mesiju) (Apd 10, 36-43; 2, 22-36).
• Laiško Romiečiams 1 skyriaus 4 eilutėje Paulius rodo, kad prisikėlimas yra galutinis ir įtikinamas įrodymas, kad Kristus buvo Dievo Sūnus. Prašau įsidėmėti, kad Paulius čia kalba apie Evangeliją, gerąją Dievo žinią. Prisikėlimas tai įrodo.
• Evangelijos pagal Matą 12 sk. 39-40 eil. pats Kristus nurodė, kad prisikėlimas bus galutinis įrodymas, jog Jis yra realus.
Tai įrodo, kad Jėzus Kristus nebuvo tik vienas iš religinių vadovų, idealistų ar filosofų, aiškiai apibūdina Jį esant Dievo Sūnų ir paliudija Jo paties teiginių apie dieviškumą autentiškumą. Kaip sakoma laiške Kolosiečiams, Jame slypi visi išminties ir pažinimo turtai (Kol 2, 3).
Kristaus darbai
Prisikėlimas išskiria Kristų kaip vieną ir vienintelį Atpirkėją, vienintelį Kelią pas Dievą. Tai paliudija Jo teiginių, jog Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ir kad Jis atėjo atiduoti savo gyvybės kaip išpirkos už daugelį, tikrumą.
Prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti. Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Rom 4, 25-5, 1). Dievas pirmiausia jums pažadino ir pasiuntė savo tarną Jėzų, kad Jis atneštų jums palaiminimą, nukreipdamas kiekvieną nuo jo nusikaltimų <...> Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti (Apd 3, 26; 4, 12).
Tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas (Apd 4, 1.10).
(1) Kristus buvo prikeltas, kad mes būtume išteisinti. Jis įrodė, jog buvo vertas pakaitalas, kad Dievas pripažintų mus esant teisius (Rom 4, 25). Todėl jei Jis yra prisikėlęs, per tikėjimą Jėzumi Kristumi mes tampame išteisinti nusidėjėliai. Ir vienintelis įrodymas, kad mums atleista, kad esame priimtini, išteisinti ir gyvename taikoje su Dievu, yra prisikėlęs Kristus. Tikėjimo esmė yra ne mūsų jausmai, o prisikėlęs Kristus. Jokiu kitu pagrindu - tik tikėdamas Kristaus mirtimi ir prisikėlimu - nusidėjėlis gali būti visiškai ramus - jo nuodėmės nuplautos, jis išteisintas (Rom 5, 1). O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse, ir <...> mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių (1 Kor 15, 17.19).
(2) Jėzaus prisikėlimas įrodo pergalę prieš nuodėmę ir yra mūsų pašventinimo pagrindas. Dėl to, kad Jis prisikėlęs, mes galime gyventi naują gyvenimą. Jo prisikėlimas įrodė, kad Jis nugalėjo nuodėmę, šėtoną ir išlaisvino mus iš nuodėmės valdžios (Rom 6, 4).
Dabartinis Jėzaus gyvenimas ir darbai
Prisikėlimas įrodo ne tik ankstesnio Jėzaus gyvenimo žemėje ir ant kryžiaus atlikto darbo vertę, bet atveria duris ir įrodo, jog Jis dabar gyvas ir atlieka tarnystę danguje. Jis - mūsų Gynėjas, Užtarėjas, Jis gyvena mumyse ir yra Šventosios Dvasios Siuntėjas.
Laiško Romiečiams 8 skyriaus 34 eilutėje sakoma, jog prikeltas Jėzus dabar yra Dievo dešinėje, kad mus užtartų. O laiško Hebrajams 13 skyriaus 20-21 eilučių esmė - jog prisikėlęs Kristus galėjo tapti didžiuoju Ganytoju, visokeriopai globojančiu ir besirūpinančiu savo avimis. Tai reiškia, jog:
• Pats Kristus gyvena mumyse. Ir tai įmanoma tik dėl prisikėlimo (Jn 14, 18-20). Laiške Kolosiečiams Paulius skelbia: Kristus jumyse - šlovės viltis. Mūsų viltis, kad Dievas gali įgalinti gyventi kitokį gyvenimą, remiasi į mumyse gyvenantį Kristų. Ir ši viltis tikra tik dėl prisikėlimo.
• Mums kaip pagalbininkė atsiųsta Šventoji Dvasia. Daugelį kartų Viešpats žadėjo, kad Jis atsiųs Šventąją Dvasią, bet tai taip pat buvo įmanoma tik po Jo prisikėlimo ir grįžimo į šlovę (Jn 7, 37-39; 14, 26; 15, 26; 16, 7). Prisiminkime ir eilutes iš Apaštalų darbų: Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite (Apd 2, 32-33).
Prisikėlimas buvo būdas ir toliau Kristui tarnauti mums. Pagrindinis šių laikų bruožas - mumyse esanti Šventoji Dvasia, ir tai visiškai priklausė nuo prisikėlimo.
• Mes gavome amžinojo gyvenimo dovaną. Evangelijoje pagal Joną užrašyti Kristaus žodžiai: Aš gyvenu ir (todėl) jūs gyvensite (Jn 14, 19). Jo prisikėlimas - amžinojo gyvenimo dovanos pagrindas.
• Kristus tapo Bažnyčios Galva. Tik per prisikėlimą Kristus tapo Bažnyčios Galva ir Viešpačiu (Ef 1, 20-23; Kol 1, 17-18). Kaip Galva, Jis ugdo Kristaus kūną, Bažnyčią, per Šventąją Dvasią, Jo pasiųstą suvienyti tikinčiųjų su savimi (1 Kor 12, 12-13). Be prisikėlimo nebūtų bažnyčios.
• Kristus yra mūsų Gynėjas ir Užtarėjas (Rom 8, 34).
• Jis suteikė bažnyčiai dovanų (Ef 4, 7-11).
• Jis paruošė vietą mums, kaip Kristaus Nuotakai (Jn 14, 2-3).
Būsimas Kristaus gyvenimas ir darbai
• Mes turime garantiją, kad prisikelsime, turėdami panašų kūną kaip Jo (1 Kor 15, 20-23. 51-53, 1 Pt 1, 3; Fil 3, 20-21; Jn 5, 25-29). Jėzus pasakė: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas (Jn 11, 25).
• Prisikėlimas išskiria Jį kaip amžinąjį žemės Valdovą. Vieną dieną Jis valdys kaip tobulas Dievo karalius, ir dėl to, jog Jis prisikėlė ir buvo pašlovintas, ši valdžia niekada nesibaigs (Lk 1, 32-33; Ps 2, 7-9; 22, 28; Apr 5, 1-10).
• Prisikėlimas išskiria Jį kaip Teisėją, kuris teis visą žmoniją. Tai nepaprastai didinga idėja. Tikintiesiems tai reiškia, jog jie bus ištyrinti dar prieš tai, kai teks stoti prieš Kristaus teismo krasę (1 Kor 3, 11-15; 2 Kor 5, 9 ir Apr 2, 1-2). Netikintiems tai reiškia vargus (Apr 6-19 sk.), žydų ir pagonių teismą vargų pabaigoje (Mt 24 - 25 sk.) ir Paskutinįjį teismą (Apr 20 sk.). Palyginkime ir Apd 10, 40-42 ir 17, 31.
Prisikėlimo pasekmės žmonijai
Taigi, prisikėlimas laiduoja žmonėms, kad:
• Per tikėjimą jie gali būti atpirkti iš nuodėmės ir rasti ramybę su Dievu.
• Jie gali pažinti Dievo ramybę ir asmeniškai bendrauti su Juo, kaip su gyvuoju Gelbėtoju.
• Mirtis - tik perėjimas Dievo akivaizdon.
• Vieną dieną jie, kaip ir Viešpats, prisikels ir amžinai gyvens su Dievu.
Kitaip tariant, tuščias kapas patvirtina visus Biblijos teiginius ir visa tai, ką pats Jėzus teigė esant tiesa. Todėl galiausiai kyla klausimas, kaip mes turėtume į tai reaguoti? Kaip tai turėtų pakeisti mūsų kasdienį gyvenimą?
Mūsų atsakas
• Tikėjimas Kristumi. Akivaizdu, jog tai reiškia, kad privalome pasitikėti Kristu-mi, kaip asmeniniu Gelbėtoju. Turime pasitikėti Juo kaip Tuo, kuris vienintelis gali suteikti mums amžinąjį gyvenimą ir per kurį galime asmeniškai bendrauti su Dievu. Štai kodėl Petras skelbė: Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti (Apd 4, 12).
O kai jau esame išgelbėti, tuomet prisikėlimas reiškia šį tą dar daugiau.
• Atsidavimas Kristui. Tuščias kapas reiškia, kad mūsų Gelbėtojas - gyvas ir, nors Jis sėdi išaukštintas Dievo dešinėje, Jis yra su mumis ir trokšta su mumis bendrauti. Kaip pasakyta Apreiškimo knygoje, Jis stovi prie durų ir beldžia (Apr 3, 20), ieškodamas bendravimo su tikinčiaisiais. Mes turime atsakyti Jam atidarydami duris ir pakviesdami Jį vidun, bendravimui, išpažinti savo nuodėmes ir paprašyti Jį pasirūpinti mūsų gyvenimu, nes Jis - išaukštintas Viešpats, Gelbėtojas, Dievas ir Žmogus - turi teisę per tą bendravimą vadovauti, nukreipti ir tvarkyti mūsų gyvenimą.
Mūsų atsakas Jam turėtų būti visiškas atsidavimas Jam. Prisikėlimas įrodo, kad Jis yra Dievas Kūrėjas, kuriam kiekvieno iš mūsų gyvenime turėtų būti suteikta pirmenybė (Kol 1, 15-18). Nors kiek mažiau iš mūsų pusės reikštų visiškai neprotingą priešgyniavimą ir aiškų maištą.
Tai reiškia, kad negalime nusiraminti, kol visiškai neatsidavėme ir nepaklūstame Kristui, nes Jis yra Viešpats ir Dievas. Kai kurie žmonės matuoja savo susidomėjimą Viešpačiu, Žodžio studijomis ir bendravimą su tikinčiaisiais, lyg šaukšteliu dėdami cukrų į kavą. Kitaip tariant, daugelį krikščionių galėtume vadinti tik „prijaučiančiais Dievui" - jie tik retkarčiais nueina į bažnyčią palinksėti Dievui <...>
Prisikėlęs Viešpats Jėzus yra ir mūsų aprūpintojas. Deja, krikščionims labai dažnai nepavyksta visiškai patikėti savo gyvenimą į Jo rankas, nes jie išsigąsta kainos, kurią teks sumokėti. Tačiau tai liudija, jog iš tiesų mes nepasitikime, kad Jis viskuo pasirūpins ir mus aprūpins. Mes norime kuo daugiau viską kontroliuoti patys, nes, manome, kad galime tai padaryti geriau. Arba manome, kad Viešpats ragina mus ką nors paaukoti, lyg paties Kristaus nepakaktų. Mums nelengva Jam atsiduoti, nes mes nerimaujame, jog Jis mumis nepasirūpins, manome, jog tam, kad būtume laimingi, mums reikia kitų dalykų.
Aš užaugau mažame ūkyje Rytų Teksase, JAV. Galvijai, arkliai, veršelių rišimas ir visa kita buvo mano gyvenimo dalis. Man tai patiko, todėl mintys, jog teks tai palikti ir važiuoti mokytis, o po to būti ganytoju, man buvo didžiulis iššūkis. Ar aš galiu būti laimingas kur nors kitur?
Žinoma, aš baiminausi ir kitų dalykų, pavyzdžiui, kaip aš susidorosiu su graikų ir hebrajų kalbomis. Tačiau turiu prisipažinti, kad didžiausia problema buvo man patinkantis gyvenimas. Bet Dievas tęsė darbą mano širdyje, ir vieną dieną aš pasakiau Jam „Taip" ir patikėjau, kad Jis man bus daugiau negu pakanka. Ir, žinote, Jis buvo žymiai daugiau... Ačiū Dievui už kasdien atsinaujinančią Jo malonę.
vertė Jurga Domarkaitė
