Dievo Žodyje pasakyta, kad tikinčiam viskas išeina į gera. Vadinasi, ir nuodėmė. Skaičiau, kad planuodamas savo tikslus, Dievas numato žmogaus klaidas ir nuodėmes. Bet krikščioniškose knygose rašoma, kad nuodėmę lydi pasekmės (aišku, blogos). Rašoma, kad Abraomo nuodėmės pasekmės matomos dar šiandien. Kaip tai suderinti?
Labai dėkoju už atsakymą.
Regina
67 metai
Vilnius
Prieš atsakydamas į pirmą klausimą, norėčiau patikslinti, kas ir kur yra pasakyta. Posakis „Nėra to bloga, kas neišeitų į gera" nors ir dažnas liaudyje, tačiau nėra tiksli citata iš Šventojo Rašto. Biblijoje sakoma kiek kitaip: „Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems" (Rom 8, 28). Jei liaudiškas posakis lyg ir leidžia manyti, jog visi blogi dalykai gali išeiti į gera (žmogiškai kalbant), tai Biblija tam pagrindo nesuteikia. Taip manau todėl, kad Rom 8, 18-39 ištraukoje kalbama apie kentėjimus (18), sielvartus, nelaimes, persekiojimus, nepriteklių (35), o ne apie nuodėmę. Antra, 28-oje eilutėje nurodoma, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą ir Jo tikslu pašauktiesiems, t.y. Dievo vaikams, kurie tapatinasi su šventu Kristaus asmeniu, o ne su nuodėme. Trečia, Dievo Žodis labai aiškiai sako, „į ką išeina nuodėmė": „Atpildas už nuodėmę - mirtis" (Rom 6, 23). Jei tikintieji lengvabūdiškai elgiasi su nuodėme ir stokoja Dievo baimės, tai jiems tikrai neišeis į gera (žr. 1 Kor 11, 17).
Tiesa, kad nuodėmės yra atleidžiamos, tačiau jos pasekmės lieka sieloje, kūne, gyvenime. Jei kur nors ir „rašoma, kad Abraomo nuodėmės pasekmės matomos dar šiandien", tai tik ne Biblijoje. Spėju, jog turite minty įvykį, kai Abraomas Saros patarimu įėjo pas jos tarnaitę Hagarą ir susilaukė pirmojo sūnaus Izmaelio. Nors šis poelgis ir byloja apie Abraomo pasitikėjimo Dievu stoką, o Saros pasiūlymas šiek tiek primena Ievos pasiūlymą Adomui, aš nematau, kad kur nors Biblijoje šis jo veiksmas būtų akivaizdžiai smerkiamas arba užsimenama apie jo pasekmes.
Dievas tikrai žino visas būsimas žmogaus klaidas, tačiau tai nereiškia, jog mūsų atsakomybė vengti klaidų ir nuodėmių sumažėja. „Tau, žmogau, Jis pasakė, kas gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu" (Mich 6, 8). Kodėl Dievas kai ką žino, ko nežinome mes? Jis Dievas, o mes - tik Jo kūriniai. Dievas žiūri į dalykus iš savojo Sosto perspektyvos, o mes, suprantama, ne. Jam visi dalykai dera, o mums - ne. Aišku, kad mes suvokiame nesuskaitomai kartų mažiau, nei žino Dievas, bet vis dėlto, tai, kas reikalinga teisiam gyvenimui, mums yra apreikšta. Būkime už tai dėkingi.
Pastorius Darius Širvys
