Priedas

Tarkim, kad jūs buvote įskaudinti taip, kaip niekada gyvenime. Jus išdavė draugas, papasakojęs kitam paslaptį, kurią asmeniškai patikėjote tik jam vienam.

O gal kolega pristatė jūsų idėją kaip savo? Jam atiteko visi nuopelnai ir garbė, įskaitant ir paaukštinimą. Dabar jam gėda pažiūrėti jums į akis. Tačiau jums tai visiškai nesvarbu. Tiesą pasakius, jums visiškai tas pats, ar jis yra, ar jo nėra. Ar kada nors jam atleisite?

Galimybių būti įskaudintiems - begalės. Kas nors jums pamelavo, skleidė apie jus paskalas, sunaikino turtą, atsisakė jumis tikėti ar jūsų klausyti. Jūsų tėvai nuolat bandė manipuliuoti jūsų gyvenimu. Nedėkingi vaikai padarė jums gėdą, atmesdami viską, ko jūs laikėtės. Brolis išviliojo iš jūsų šeimos palikimą. Sutuoktinis taip blogai su jumis elgėsi, kad beveik sunaikino jūsų savigarbą. Tariamas draugas suviliojo jūsų sutuoktinį. Buvęs vyras ar žmona visą laiką bando jums pakenkti. Kai jums reikėjo pastoriaus, jo nebuvo šalia. Kaip galima tai atleisti?

Tai tik kelios situacijos, liudijančios, kaip mūsų santykius giliai paveikia ir jiems pakenkia neatleidimo dvasia. Mes dažnai esame priešiškai prieš ką nors nusiteikę, nors to galime net nesuvokti. Kartais manome, kad savo prote viską išsprendėme, bet tai nuolat mus graužia, kenkia mūsų sveikatai ir neabejotinai daro įtaką mūsų elgesiui su mus įžeidusiais žmonėmis. Tai gali reikštis nežymiai: kitaip žiūrime, kai jie eina pro šalį, nenorime šypsotis, mums kalbant juntamas šaltumas. Kartais tai išreiškiame ir bjauresniais būdais - imame pykti ar piktai apkalbėti. Tai gesina šilumą ir artumą, kuriais norėtume džiaugtis su artimais žmonėmis.

Apaštalas Paulius svarbiausioje ištraukoje, kalbančioje apie žmonių santykius, užrašė įdomią mintį: Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 31-32). Ar pastebėjote, kaip jis supriešina pragaištingus nusistatymus ir įpročius - kartėlį, kerštą, pyktį, riksmus ir pagiežą - su gerumu, švelnumu bei atlaidumu? Ar norėtumėte atsikratyti šių pragaištingų grandinių, trukdančių jums taikiai sugyventi su kitais žmonėmis? Raktas, padedantis ištrūkti iš šių grandinių, yra atleidimas.

Bet atleisti taip sunku, tiesa? Į klausimą „Kaip man atleisti?" atsakymą galime rasti visiškai čia pat, tose pačiose eilutėse: Būkite atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.

Ką tai reiškia? Jei pažintume Dievo charakterį, suprastume, kaip galime atleisti ir mes.

Jis supranta mūsų silpnybes

Atleidimas yra pagrindinė 103 psalmės tema (atkreipkite dėmesį į 3 ir 10-13 eilutes). Pažvelkite ir į priežastį, kodėl Dievas yra toks maloningas ir užjaučiantis, kad atleidžia mūsų neteisybes ir atitolina nuo mūsų nuodėmes: Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės (Ps 103, 14). Jis žino, į ką esame panašūs, kokie esame silpni, nes pats tai išgyveno: Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį (Hbr 4, 15). Jis pats tai patyrė. Jis supranta.

Atleidimas prasideda nuo mokymosi suprasti kitus. Tai neturėtų būti labai sunku. Jei esame nuoširdūs su savimi, mes žinome, kokie esame: savanaudžiai, pikti, pavydūs, nedėmesingi, ir kokie galime būti neišmanėliai. Kodėl mums neparodžius bent truputėlio pakantumo, pastebėjus šiuos trūkumus kituose? Atsisakantys atleisti žmonės gali turėti kvailą supratimą, kad jie patys yra beveik tobuli.

Knygos „The Friendship Factor" autorius McGinnis rašo: „Jei norime, kad būtų paprasta atleisti, turime būti tokie pakantūs kitiems, kokie esame, matydami savo pačių klaidas. Tiesiog nuostabu, kokie galime būti supratingi, kai patys patiriame nesėkmes bendraudami: mes nenorėjome suklysti, taip pasielgėme, nes patyrėme stresą arba tą dieną blogai jautėmės. Mes linkę save vertinti ne pagal tai, kas esame, bet pagal tai, kokie stengiamės būti, o kitus esame linkę vertinti pagal tai, kas jie yra".

Suprasti kitus ne visada reiškia su jais sutikti. Mes su žmona dažnai grįždavom prie šios temos. „Tu manęs nesupranti", - sakydavo ji. „Suprantu", - tvirtindavau aš. „Jei tu mane supranti, turėtum su manimi sutikti", - atremdavo ji. Aš taip nemanydavau ir tai jai pasakydavau. Tačiau prieš kurį laiką supratau, kur buvo mūsų problema: aš supratau jos žodžius, tačiau nesupratau tų žodžių esmės.

Būti supratingam yra daugiau nei suprasti žodžius. Tai reiškia bandyti pažvelgti į dalyką kito žmogaus akimis, sutinkame su juo ar ne. Tai reiškia bandyti pajausti, ką jaučia jie, ir pripažinti jų jausmus, nors galbūt tie jausmai ir nepagrįsti. Ir aplinkiniai paprastai jaučia šį mūsų nusiteikimą. Jei puoselėsime tokį požiūrį, iškilus poreikiui, tai padės mums atleisti.

Viena dvasinga jauna moteris atskleidė mums, kas jai padėdavo atleisti savo vyrui, kai šis būdavo irzlus ir elgdavosi su ja šiurkščiai. „Aš supratau, kad jis toks būti nenori. Jis nori būti žmogumi, kuris patinka Dievui, ir paprastai jis toks ir yra. Tiesiog tam tikros sudėtingos aplinkybės išmuša jį iš vėžių".

Tačiau supratimas dar nėra atleidimas. Tai tik svarbus paruošiamasis žingsnis. Žvelgdami į Dievą vis geriau suprasime atleidimo esmę.

Jis sumoka už mūsų nusižengimus

Ar kai kas nors jūsų atsiprašė, esate atsakęs žodžiais: „O, nesijaudinkite. Nieko tokio. Tai man visiškai nekelia rūpesčių"? Taip kalbėdami turbūt manėte, kad jūsų požiūris perteikia nuoširdų atleidimą. Tačiau taip nėra. Ko gero, jūs jau pasiskundėte keletui žmonių dėl to, ką tas asmuo jums padarė, o tai rodo, kad tai iš tiesų kelia jums sunkumų. Tai turbūt paveikė ir jūsų elgesį to žmogaus atžvilgiu. Atleisti reiškia kur kas daugiau nei apsimesti, kad tai tavęs neskaudina, kad jokios skriaudos apskritai nebuvo. Atleisti reiškia pripažinti faktą, kad tai įvyko, sutikti, kad tai jus įskaudino, tačiau nuspręsti už nusižengimą susimokėti pačiam.

Būtent taip elgėsi Dievas. Antrame laiške korintiečiams Paulius įtikinėja, kad Dievas nebeįskaito žmonėms jų nusikaltimų (2 Kor 5, 19). Kaip gali šventas Dievas neįskaityti mums mūsų nusikaltimų? Paulius aiškina: Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 21). Jis gali mums atleisti, nes Jo Sūnus atliko bausmę už mūsų nuodėmes, kaip užrašė Petras, Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio (1 Pt 2, 24). Kai įvykdomas nusikaltimas, kas nors turi už tai sumokėti. Kai nugali teisingumas, sumoka skriaudėjas. Tačiau kai suteikiamas gailestingumas, nuskriaustoji pusė sumoka pati.

Savo nuodėmėmis mes nusižengėme prieš beribį Dievo šventumą, tačiau Jis pats apmokėjo žalą, kurią patyrė. Jėzus Kristus mirdamas nuleido galvą ir pasakė: „Atlikta". Šis graikų kalbos žodis tuo metu buvo vartojamas ir sudarant verslo sandėrius. Šis žodis, užrašytas skersai sąskaitos, reikšdavo „Visiškai sumokėta". Mes nieko negalime pridėti prie to, ką padarė Kristus. Mes nieko negalime padaryti, kad užsitarnautume Jo atleidimą, ar primokėti, kad jį išsaugotume. Dievas iš savo malonės visiškai sumokėjo už mūsų nusikaltimus ir visam laikui atleido mums už kaltes. Tokia malonė yra atleidimo esmė.

Tai, kad nesugebame branginti šios tiesos, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl nesugebame atleisti kitiems. Tai buvo Jėzaus palyginimo, kuriuo Jis atsakė į Petro klausimą, kiek kartų jis turi atleisti nusidėjusiam broliui, esmė (Mt 18, 23-35). Tai pasakojimas, kaip karalius panoro suvesti su savo tarnais sąskaitas. Vienas tarnas buvo skolingas milžinišką 10 000 000 dolerių sumą. Jis niekaip nebūtų įstengęs jos sumokėti, todėl karalius įsakė jį ir visą jo šeimą parduoti, kad taip būtų atlyginta bent truputis nuostolių.

Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu' (Mt 18, 26). Jis norėjo dar šiek tiek laiko. Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Jis gavo kur kas daugiau, nei skolos grąžinimo atidėjimą! Neprilygstamo gailestingumo ir malonės veiksmu karalius panaikino jo skolą ir visiškai jam atleido. Jis pats sumokėjo savo tarno skolą.

Šis karalius yra Dievo įvaizdis, ir jo poelgis išryškina tą didžiulę kainą, kurią Dievas sumokėjo už mūsų amžiną atleidimą. Tačiau šis pasakojimas liudija, kad tarnas nesuprato, ką tai reiškė ir nepripažino karaliaus atleidimo. Jis tebegalvojo, kad turi sumokėti skolą, ir įsivaizdavo, kad kažkaip gali tai padaryti. Štai kodėl atsitinka tai, kas įvyko po to. Jis sutiko vieną iš tarnybos draugų, kuris jam buvo skolingas apie 20 dolerių. Sugriebė jį už gerklės ir pradėjo smaugti, reikalaudamas pinigų. Tarnybos draugas maldavo jį būti kantrų, žadėdamas sumokėti viską, ką buvo skolingas, tačiau jis nesutiko. Jis įmetė draugą į kalėjimą, kol tas sumokės skolą. Koks veidmainis! Juk jam buvo atleista tiek daug, o jis pats nenorėjo atleisti nė menkos dalies!

Taip elgiasi ir kai kurie žmonės, vadinantys save krikščionimis. Mes nelabai suvokiame maloningo Dievo atleidimo tikrumą ir didybę. O nesuprasdami Dievo malonės, manome, kad už Jo pasiūlytą atleidimą turime atsimokėti tam tikrais darbais, galvojame, kad turime teisę atsigręžti ir pareikalauti kitų atsiskaityti, prieš mums jiems atleidžiant. Jie mus nuskriaudė, todėl yra mums skolingi ir turi sumokėti. Taigi mes pradedame kelti reikalavimus. Mes galime reikalauti atsiprašymo, atkakliai tvirtinti, kad jie turi šliaužioti prieš mus ir pripažinti savo kaltę. „Tai tu dėl visko kaltas, - atkakliai tvirtiname, - pripažink tai". Galime reikalauti, kad jie bandytų ištaisyti mums padarytą žalą, pakeistų nepakeičiamą praeitį ar reikalauti garantijų, kad jie daugiau to nebedarys...

Jei jie nesumokės to, ką manome juos esant skolingus, mes galėsime juos bausti. Galime tai padaryti išpildami piktą tiradą arba pakeisti taktiką - imdami juos ignoruoti, atsitverdami tylos siena, elgdamiesi taip, lyg jų apskritai nebūtų. Negana to, mes turbūt pasakosime kitiems, kokių bjaurių dalykų jie mums pridarė, pavaizduodami juos draugų akyse kuo nepalankiau. Taip jie bus „pastatyti į vietą". Galime juos net paduoti į teismą. Vienaip ar kitaip priversime juos sumokėti!

Tokia problema buvo iškilusi ir Korinte. Tikintieji duodavo vieni kitus į teismus dėl visai nereikšmingų dalykų. Jie nesuprato Dievo malonės reikšmės ir to, kiek daug iš tikrųjų jiems Dievas atleido. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę? - klausė Paulius (1 Kor 6, 7). Daug geriau yra patiems pakęsti įžeidimą, skriaudą, nuostolį ar žalą, nei rizikuoti primesti tai kitiems. Tai yra atleidimo esmė - atlyginti žalą patiems, nieko nereikalaujant, atsisakant bet kaip - akivaizdžiai ar rafinuotai, viešai ar slaptai - kerštauti. Tai reiškia atsisakyti teisės žeisti kitus, nes jie sužeidė mus. Štai ką Dievas padarė dėl mūsų, ir Jis nori, kad taip su kitais elgtumės ir mes.

Ar prisimenate, kas atsitiko tam nesutikusiam atleisti tarnui iš Jėzaus palyginimo? Kai jo draugai pamatė, ką jis padarė, jie labai nuliūdo ir viską papasakojo karaliui. Karalius pasišaukė tarną ir pasakė: „Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei. Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!" Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą. Jėzus baigia pasakojimą žodžiais: Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų (Mt 18, 35). Apie tai baisu ir pagalvoti. Mes nesame tikri, kas yra tie kankintojai, bet galima numanyti, kad tai - vidinės kančios, kurios vargina atleisti atsisakantį asmenį - kandus pyktis, apmaudas, kartėlis, pagieža, kaltė, depresija ir nusivylimas, kurie mus graužia ir žaloja iš vidaus. Kokia baisi padėtis!

Daktaras S. I. McMillen pasakojo apie koledžo studentą, kuris atėjo į jo kabinetą, skųsdamasis pilvo skausmais ir ūmiais skrandžio veiklos sutrikimais. Gydymas vaistais nepadėjo, ir gydytojai niekaip negalėjo įveikti ligos. Vieną dieną kitas studentas jam papasakojo girdėjęs tą jaunuolį piktai smerkiant žmones, apgavusius jo senelį. Jis buvo nusprendęs vienaip ar kitaip su jais susidoroti. Gydytojas atvėrė studentui jo pagiežą ir patarė jam atleisti, tačiau šis atsisakė. Galų gale jo būklė taip pablogėjo, kad jis turėjo mesti koledžą.

Kad ir kiek mums kainuotų atleidimas, jis daugiau mums kainuoja (ypač vidinių kančių), kai atsisakome atleisti.

Jis pamiršta mūsų skriaudas

Dievas myli mus, o meilė nemąsto piktai (1 Kor 13, 5). Paulius čia pavartojo žodį, kuris buvo vartojamas ir buhalterijoje, kai sąskaitų knygoje padaromas įrašas (kad tai nebūtų pamiršta). Kai asmuo „skaičiuoja", kas ką blogo jam yra padarę, jis tai pasižymi savo proto sąskaitų knygoje ar „skaičiuoklyje", kad kai prireiks, galėtų tai panaudoti. Dievas taip nedaro. Savo skaičiuoklyje Jis spaudžia mygtuką „Naikinti" ir visiems laikams ištrina šią niekingą informaciją. Kelis kartus Šventajame Rašte Jis patikina mus, kad nebeprisimena mūsų nuodėmių (Jer 31, 34; Hbr 10, 17; Iz 43, 25). Kaip Dievas atleidžia? Jis atleidžia ir Jis pamiršta. Ir mums reikia daryti lygiai tą patį.

Tačiau mums kyla problemų, nes, pasirodo, mūsų prote nėra mygtuko „Panaikinti". Mes negalime ištrinti įvykių iš savo smegenų ląstelių. Medicinos mokslas sako, kad jie ten ir lieka, todėl juos galime prisiminti. Viską užmiršti mums padėtų nebent šoko terapija ar smegenų operacija, kas visai nerekomenduotina. Taigi ką mums reiškia užmiršti?

Visų pirma, kai mes iš tiesų atleidžiame, mes tiek daug apie skriaudą nebegalvojame. Kai ją prisimename, sugebame ją tuoj pat išmesti iš galvos. Mes neišgyvensime to iš naujo ir nebekalbėsime apie tai kitiems. Kai kurie žmonės sako, kad jie atleido, tačiau nuolatos apie tai kalba. Nesugebėjimas liautis apie žalą galvoti ir kalbėti rodo atleidimo stoką.

Antra, skriauda daugiau mūsų nebežeidžia. Faktas lieka, tačiau stiprių jausmų nebelieka. Mes galime apie tai galvoti be kartėlio ir pasipiktinimo, be nuolat pasikartojančio skausmo.

Ir trečia, mes sugebame į skriaudėją žiūrėti taip, lyg tos skriaudos niekad nebūtų buvę. Ne apsimetame, kad žalos niekad nebuvo, - ji buvo, ir tai reikia sąžiningai pripažinti, - tačiau svarbu elgtis taip, lyg to niekad nebūtų buvę. Jei mes atleidžiame taip, kaip atleidžia Dievas, ir „neužsirašinėjame" skriaudų, tos skriaudos neturės įtakos mūsų elgesiui. Mums bus nesunku užmegzti šiltus, geranoriškus, atvirus santykius ir pasikliauti, kad ryšiai bus atstatyti. Ir tai mus iš tiesų atveda prie paskutinio dieviško atleidimo veiksnio, kurį mums būtina suvokti.

Jis nori su mumis bendrauti

Atleidimo tikslas - susitaikymas. Atleidęs žmogus nesako: „Na, aš jam atleidžiu, tačiau nenoriu su juo daugiau turėti jokių reikalų. Aš gyvensiu sau, o jis tegyvena sau". Tai ne dieviškas atleidimas. Dievas ieško tokių nuodėmingų žmonių kaip mes (Lk 19, 10). Jis nori užmegzti ryšius su savo priešais ir siekia sutaikyti juos su savimi (Rom 5, 10).

Tačiau, kaip ir galėjote tikėtis, susitaikymas yra abipusis dalykas. Tam, kad nusidėjėlis susitaikytų su Dievu, jis turi pripažinti savo nuodėmes ir atgailauti. Šią pamoką turime išmokti. Vienpusis atleidimas, jei, pavyzdžiui, atleidžiame mes, gali palengvinti mūsų kartėlį ir šiek tiek sumažinti santykių įtampą. Tačiau tikras susitaikymas neįvyks, jei nebus meilės akistatos ir atgailos: kol abi pusės neatleis skriaudos, kol abi pusės nepripažins savo blogybių ir vėl norės pasitikėti viena kita.

Mes negalime reikalauti, kad kiti žmonės atgailautų. Negalime reikalauti, kad jie kartu su mumis peržiūrėtų skriaudą. Tačiau galime pripažinti savąją skriaudos dalį, užmegzti su jais ryšius ir leisti jiems suprasti, kad norime susitaikyti. Tai viskas, ko prašo Dievas.

Jei jūs esate užgautoji pusė, jūsų atsakomybė - žengti pirmąjį žingsnį. Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį (Mt 18, 15). Jūs turite tai padaryti su meile ir romumu, tačiau turite tai padaryti.

Antra vertus, jei esate įžeidėjas, jūsų atsakomybė - taip pat imtis iniciatyvos. Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23-24). Jei tavo brolis turi ką nors prieš tave, reiškia, kad tu jį tikrai įžeidei, todėl tu turi žengti pirmą žingsnį.

Rašte neparašyta nieko panašaus į: „Na, tai buvo daugiau jo kaltė. Jis turi ateiti pas mane". Dievas nori, kad atitolę broliai ir seserys Kristuje susitaikytų. Ir nesvarbu, kurioje pusėje tu būtum, esi įžeistasis ar įžeidėjas, jei norėsi paklusti Dievo žodžiui, ieškosi susitaikymo. Pagal Bibliją, tu visada turi žengti pirmą žingsnį.

Ar tarp tavęs ir kitų tikinčiųjų išaugo siena? Tave įžeidė stipriau nei bet kada? Dievas nori, kad tu atleistum, kaip ir Jis tau atleido Kristuje. Būk supratingas jiems ir jų silpnumui. Būk pasiruošęs visiškai atleisti už jų padarytas skriaudas. Palik nuoskaudas praeityje ir visada siek susitaikyti. Taip tu prisidėsi prie didesnės harmonijos Kristaus kūne ir pats geriau jausies tiek emociškai, tiek fiziškai. Taip tu daugiau džiaugsies gyvenimu. Tavo gyvenimas su Dievu taps realesnis, patirsi, kad tavo dvasinis tarnavimas - veiksmingesnis. Ir Dievas bus pašlovintas!

Iš www.bible.org

vertė Jurga Domarkaitė