Dvasia ir žodis

Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį. Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.

Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 14-18).
Prisikėlęs iš numirusių Jėzus pasirodė savo mokiniams, susirinkusiems aukštutiniame kambaryje ir pasiuntė juos skelbti Evangelijos visai kūrinijai. Siekdami aiškiau suprasti, ką Viešpats pasakė savo mokiniams, atidžiau pasižiūrėkime, kokie žmonės buvo mokiniai ir ką padarė mūsų Viešpats, mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas iš numirusių.
Mokiniai
Dvylika mokinių, kuriuos pats Jėzus išsirinko iš didelio būrio, buvo paprasti žmonės. Nemaža jų dalis (kad šeši iš dvylikos, galime teigti tikrai) - žvejai iš Galilėjos. Žinome visų dvylikos vardus. Evangelistas Matas juos užrašė taip: Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Lebėjus, vadinamas Tadu; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris išdavė Jėzų (Mt 10, 2-4).
Tačiau dažnai pamirštame, kad jie buvo žydai, aiškiai suvokiantys savo tapatybę ir gyvenantys pagal Izraelyje nusistovėjusias tradicijas. Jie - Dievo tautos sūnūs, turintys dievišką įstatymą ir pranašų raštus. Manau, jog net muitininkas Matas, tapęs Jėzaus mokiniu, atsižadėjo savo, kaip muitininko, pasaulėžiūros. Dvylika patyrė daug ypatingų akimirkų. Jie žinojo, kad yra pašaukti sekti Kristumi ir būti artimiausi Jo pagalbininkai. Jie vylėsi, kad galiausiai išsipildys pranašų žodžiai - bus atkurta Izraelio karalystė, o jie - dvylika apaštalų taps vienais svarbiausių naujos valstybės žmonių. Galima numanyti, kad artimiausi Jėzaus mokiniai tikėjosi, jog priartėjo dienos, kai Dievo tauta, Izraelis, pagal pranašų žodžius iškils virš visų tautų, ir jos pranašumas taps akivaizdžiai matomas.
Aišku, jų pažiūros keitėsi kiekvieną dieną, nes jie nuolatos klausėsi Jėzaus pamokslų ir patys dalyvavo nuostabiuose Dievo darbuose. Tačiau kai kurie jų turimi supratimai tuo metu buvo nepajudinami. Nuo vaikystės jie buvo auklėjami, kad negali eiti į kitas tautas. Kitos tautos bus palaimintos per juos (nes turi išsipildyti protėviui Abraomui Dievo pasakyti žodžiai), tačiau, galima spėti, kad, mokinių manymu, tai turėjo įvykti Izraeliui tampant akivaizdžiai pranašesniam prieš kitas tautas. Neturėtume stebėtis, kad tokios mintys jiems galėjo kilti, skaitant pranašų Raštus. Patys pasižiūrėkime į kelias Senojo Testamento eilutes: Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas iškils aukščiau už visus kalnus ir kalnelius. Į jį plūs visos tautos. Daug tautų ateis ir sakys: „Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo namus, kad Jis mokytų mus savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais“. Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš Jeruzalės - Viešpaties žodis (Iz 2, 2-3).
Tie, kurie liks iš kariavusių prieš Jeruzalę, kas metai eis pagarbinti Karalių, kareivijų Viešpatį ir švęsti Palapinių šventę. Jei kuri žemės giminė neateis į Jeruzalę pagarbinti Karaliaus, kareivijų Viešpaties, tai pas juos nebus lietaus. Jei neateis Egipto giminė, juos ištiks tas pats maras, kurį Viešpats siųs pagonims, neateinantiems švęsti Palapinių šventės. Tai bus bausmė Egiptui ir visoms tautoms, kurios neateis į Palapinių šventę. Tuomet ant žirgų varpelių bus užrašyta: „Pašvęstas Viešpačiui“. Puodai Viešpaties namuose bus kaip aukojimo taurės prie aukuro. Kiekvienas puodas Jeruzalėje ir Jude bus pašvęstas kareivijų Viešpačiui. Visi aukotojai galės ateiti, paimti bet kurį iš jų ir jame virti (Zch 14, 16-21).
Pasimetimas
Dvylika sekė paskui savo mokytoją, nes žinojo, kad Jis yra Kristus, Izraelio karalius. Jauni vyrai, kurie galvojo apie Dievo karalystę - Izraelio valstybę, dažnai nesuprasdavo Jėzaus. Daugelį Kristaus žodžių jie greičiausiai suprasdavo savaip. Kai Jis kalbėdavo apie mokinystės kainą - kryžių, panašiais žodžiais apie kovą už politinę nepriklausomybę kalbėjo ir tautiečiai, uoliai kovojantys su okupacine Romos valdžia. Tačiau vietoj politinės agitacijos susirinkusioms minioms Kristus palyginimais kalbėjo apie Dievo karalystę. Mokinių mintys ir jausmai buvo sumišę - minioms sakomi palyginimai, būsimos valdžios lūkesčiai, stebuklai, pavyzdžiu statomi vaikai, nuolatinė tautos vyresniųjų konfrontacija, nesuprantami žodžiai apie prisikėlimą iš mirusiųjų.
Artėjant lemtingai Paschos šventei mokinių sumaištis ir pasimetimas augo. Daugelis fariziejų norėjo mokytoją nužudyti. Jėzui tapo pavojinga vykti į šventes Jeruzalėje. Jį persekiojo ne romėnai, bet savieji. Jis pats kalbėjo, kad turi būti tautos vyresniųjų suimtas ir nukryžiuotas. Daugelis Jo pasekėjų pasitraukė. Net patiems artimiausiems mokiniams buvo sunkiai suprantamos Jo kalbos. Tikriausiai juos išlaikė šalia Jėzaus tik ta malonė, kurią jie patirdavo būdami kartu su Juo.
Ir štai Pascha. Keisti nurodymai, kur paruošti šventinį maistą. Sukrečiantys žodžiai prie stalo: Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos (Mt 26, 21). Gąsdinanti pranašystė: Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: „Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys“ (Mt 26, 31). Bandymai įrodyti, jog tai perdėti nuogąstavimai. O toliau, nuėjus į maldos vietą, - bet kokią viltį naikinanti tamsa. Mokytojas ragina melstis, tačiau akis kaip akmeniu užgula miegas, iš kurio pažadina kareivių balsai ir deglų šviesos. Prieš porą valandų girdėta pranašystė išsipildė: Viešpatį suima, ir jie visi pabėga. Tuomet išaušta už paskutinę naktį baisesnė diena. Tas, kurį jie tikėjo esant Kristų, aukščiausio tautos teismo nuteisiamas mirčiai, aukštųjų kunigų atiduodamas Romos valdžiai, nuplakamas ir savųjų minios pasmerkiamas būti nukryžiuotas.
Baimė suspaudė širdis ir protus. Kas dabar bus? Ir juos taip pat suims.
Mokiniai užsirakino tame pačiame kambaryje, kuriame ką tik šventė Paschą.
Pergalės kaina
Dabar trumpam palikime mokinius aukštutiniame kambaryje ir pažvelkime į mūsų Viešpatį.
Manau, nesuklysiu, Dievo norą grąžinti žmones į meilės ir tiesos tikrovę, kurią Šventasis Raštas vadina Dievo Karalyste, pavadindamas didžiu Jo troškimu, siekiu ir tikslu. Kūrėjas taip pamilo visus žmones, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, patikėjęs Juo, būtų išvestas iš apgaulės labirintų. Kai atidžiai įsiskaitome į Kristaus mirties ir prisikėlimo aprašymus, pamatome didingą Kristaus pasiaukojimą. Jėzus, būdamas visos kūrinijos Viešpats, atidavė save už mus - pasiklydusius ir sugedusius žmones, kad išvaduotų iš sugedimo vergystės. Skaitydami evangelijas suvokiame, kad eiti ant kryžiaus nebuvo paprasta. Tai labai didelė auka. Jėzus nugalėjo milžinišką pasipriešinimą. Jis savo kūnu tarsi pralaužė storiausią sieną. Niekas nesuprato to, ką Viešpats ruošiasi daryti, niekas to nesitikėjo ir nelaukė. Niekas iš Jo pasekėjų nesuvokė Jo troškimo ir tikslo. Kai Viešpats pirmą kartą atvirai prakalbo apie būsimą mirtį ant kryžiaus, apaštalas Petras bandė Jį sulaikyti. Vėliau, kitais kartais Jėzui vėl kalbant apie būsimą kančią, mokiniai nesuprasdavo Jo žodžių ir pasinerdavo į ginčus, katras iš jų yra reikšmingesnis. Kartkartėmis apie savo troškimą Viešpats prabildavo nesuprantamais palyginimais: Aš atėjau uždegti žemėje ugnies ir taip noriu, kad ji jau liepsnotų! Bet Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir kaip esu slegiamas, kol tai išsipildys! (Lk 12, 49-50).
Jėzus ėjo savo keliu vienas ir niekas iš žmonių Jam nepadėjo. Artėjant nukryžiavimo dienai, aiškiai suvokiamos ateities našta vis labiau slėgė. Galiausiai kančia jau alsavo į veidą. Atomazga buvo čia pat. Sukrėstas iki sielos gelmių Viešpats kalbėjo: Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!"? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą! (Jn 12, 23-28). Mokiniai vis dar nesuprato. Tik viena moteris suvokė, kad vyksta kažkas labai didingo ir baisaus. Ji atsinešė tai, ką turėjo brangiausia - indą ypatingo kvapiojo aliejaus, vertą darbininko vienerių metų algos, ir išliejo Jėzui ant galvos. Kai kurie iš mokinių pasipiktino ir ėmė moteriai priekaištauti.
Liko tik kelios valandos. Jėzus su dvylika sėdi prie Paschos stalo. Jis kalba jiems, kad jie nepasipiktintų ir tikėtų Juo po to, kai viskas jau bus įvykę. Viešpats plauna mokinių kojas ir aiškina apie dievišką viešpatavimą, kitokį nei šio pasaulio valdžia. Jėzus jiems pasakė: „Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinami geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas. Katras yra didesnis - kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi? O Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 25-27). Viešpats nenustoja būti tamsą išsklaidančia šviesa. Jis toliau moko, kokia yra Jo karalystė.
Galiausiai - Getsemanė, kruvinas prakaitas, užmigę mokiniai, Judo išdavystė, aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų teismas, Piloto rezidencija, romėnų rimbai bei patyčios, kryžius ir mirtis.
Sumaitotas kūnas buvo paguldytas naujame kape.
Neįsivaizduojamas pasitikėjimas
Trečios dienos rytą Jėzus prisikėlė iš numirusių. Jo perdurtos rankos, kojos ir šonas bei kūno randai kalbėjo apie pergalės kainą. Viešpats laimėjo mus visus.
Kapo akmenį nuritino angelas. Prie kapo stovėjo tik pastėrę Romos kareiviai. Artėjo kelios moterys, nešinos aliejais patepti Jo negyvą kūną. Jas vedė nebe jų tikėjimas, bet meilė. Tikėjimas buvo sudužęs, viltis užgesusi.
Mokiniai, sukaustyti baimės, sėdėjo užsirakinę.
Žinią apie savo prisikėlimą Jėzus visų pirma patikėjo atėjusioms moterims. Jėzus joms tarė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10).
Tačiau mokiniai jomis nepatikėjo. Tuomet Viešpats pats atėjo pro uždarytas duris į aukštutinį kambarį ir pasakė: „Ramybė jums. Jūs paimsite tai, už ką aš taip brangiai sumokėjau, ir nešite visiems žmonėms į visą pasaulį“. Savo didžiausią troškimą ir siekį Viešpats atidavė į mokinių rankas. Jie vis dar buvo pilni Senojo Testamento idėjų apie tai, kad žydams nevalia užeiti pas pagonis. Tačiau Viešpats padarė juos savo bendradarbiais, didžiausio Jo siekio dalininkais. Tačiau ne tik juos. Apaštalo Pauliaus laiško žodžiais šis pasitikėjimas pasiekia ir mus: Būdami Jo bendradarbiai, jūsų taip pat prašome, kad nepriimtumėte Dievo malonės veltui! (2 Kor 6, 1).