Teologija

Mė­gi­ni­mai su­vok­ti Išga­ny­mo pa­slap­tį ir pa­aiškin­ti jos vei­ki­mo dės­nius Baž­ny­čios is­to­ri­jo­je su­for­ma­vo skir­tin­gas te­olo­gi­nes sam­pra­tas ir sis­te­mas. 

Skir­tu­mai tarp jų tap­da­vo ne­si­bai­gian­čių dis­ku­si­jų ir gin­čų prie­žas­ti­mi, ir vis dėl­to, Die­vo ma­lo­nė pa­siek­da­vo vi­sus, uo­liai Jo be­ieš­kan­čius.  Nors vi­suo­ti­nė­je Baž­ny­čio­je tarps­ta skir­tin­gos tra­di­ci­jos, kal­ba­ma skir­tin­gais te­olo­gi­niais „dia­lek­tais", at­ro­do, kad vis dau­giau skir­tin­gų pa­krai­pų krikš­čio­nių pra­de­da įsi­klau­sy­ti ir su­pras­ti vie­ni ki­tus.  Ap­žvelg­da­mas sak­ra­men­tų svar­bą Ro­mos ka­ta­li­kų so­te­rio­lo­gi­jo­je ir ly­gin­da­mas ją su evan­ge­liš­ką­ja, ti­kiuo­si ne tik šiek tiek pri­si­dė­ti prie šio su­pra­ti­mo, bet ir ge­riau pa­žin­ti Iš­ga­ny­mo pa­slap­tį.

Kas yra sak­ra­men­tai?

Grai­kiškas žodis mys­te­rion, pažodžiui reiškian­tis „bur­nos už­čiau­pi­mą" ir lo­ty­niškas sac­ra­men­tum II amžiu­je bažny­čios tė­vų raš­tuo­se įga­vo pa­na­šią reikš­mę.  Pir­ma­sis, reiškian­tis žodžiais ne­nu­sa­ko­mą pa­tir­tį, Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente su­tin­ka­mas 28 kar­tus, ant­ra­sis, tie­sio­giai ne­mi­ni­mas Šven­ta­ja­me Rašte, lo­ty­niš­kai kal­ban­čio­je vi­suo­me­nė­je by­lo­jo apie šven­tus da­ly­kus, dažniau­siai su­si­ju­sius su prie­sai­ka teis­muo­se ar ka­riuo­me­nė­je.

Sak­ra­men­tais baž­ny­ti­nė­je prak­ti­ko­je pir­miau­sia im­ta va­din­ti Krikš­tą bei Eu­cha­ris­ti­ją - „iš­ori­nius dva­si­nės ma­lo­nės žen­klus".  Au­gus­ti­no ma­ny­mu, sak­ra­men­tas reiš­kia re­a­ly­bę - ne tik tą, ku­ri aki­vaiz­džiai ma­to­ma (išori­niai žen­klai), bet ir tą, į ku­rią yra nu­ro­do­ma, t.y. aukš­tes­nę, dva­si­nę bu­vi­mo sri­tį.  Taip sie­kia­ma  pa­brėž­ti ta­pa­ty­bę tarp for­mos ir sak­ra­men­to pa­slėp­to­sios do­va­nos.  Jo ma­ny­mu, „di­džiai­siais  Iz­ra­e­lio sak­ra­men­tais" rei­kė­tų lai­ky­ti Iš­ėji­mą, api­pjaus­ty­mą, įva­irias au­kas, Pa­schos šven­tę, ku­ni­gų ir pra­na­šų pa­te­pi­mą, ka­ra­liaus kon­sek­ra­vi­mą.

Pa­sak Ori­ge­no, iš­ori­nis sak­ra­men­to žen­klas (van­duo, duo­na, vy­nas) yra lyg dū­mai, ky­lan­tys iš už kal­vos.  Dū­mai, ku­riuos ma­to­me, nė­ra ug­nis, ku­rios ne­ma­to­me, bet tik pas­ta­ro­sios žen­klas.  Su­pran­ta­ma, kad jei ei­si­me link ky­lan­čių dū­mų, at­ra­si­me ir ug­nį.  Anks­ty­vo­jo­je baž­ny­čio­je gy­va­vo įsi­ti­ki­ni­mas, kad šven­čiant sak­ra­men­tus, jie tam­pa ne vien apei­go­mis, bet ir erd­ve, ku­rio­je su­si­tin­ka Die­vas ir žmo­gus, nes sim­bo­liais, žen­klais, ges­tais, žodžiais nu­ma­no­ma dva­si­nė tik­ro­vė, prie ku­rios ga­li­ma pri­si­lies­ti sak­ra­men­tų dė­ka.

Sak­ra­men­tų pa­ma­tas - Jė­zaus Kris­taus as­muo, Jo mir­tis ir pri­si­kė­li­mas; tiks­las - amžina­sis gy­ve­ni­mas.  Per Jė­zų Kris­tų, pir­mą­jį ir svar­biau­si­ą­jį sak­ra­men­tą, Die­vas ta­po „ma­to­mas", „ap­čiuo­pia­mas", „pa­ti­ria­mas" (žr. Jn 1,14.17), o švęs­da­ma sak­ra­men­tus (krikš­tą, eu­cha­ris­ti­ją) Baž­ny­čia su­da­bar­ti­na iš­ga­nin­gą Kris­taus įvy­kį kiek­vie­no gy­ve­na­mo­jo lai­ko­tar­pio ti­kin­tie­siems, lie­čia­si prie Iš­ga­ny­mo slė­pi­nio ir au­ga ma­lo­ne.

Sak­ra­men­tai ir iš­gel­bė­ji­mas Ro­mos ka­ta­li­kų te­olo­gi­jo­je

Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je yra prak­ti­kuo­ja­mi sep­ty­ni sak­ra­men­tai: krikštas, su­tvir­ti­ni­mas, eu­cha­ris­ti­ja, at­gai­la, li­go­nių pa­te­pi­mas, ku­ni­gys­tė ir san­tuo­ka.  Bū­tent per juos, anot „Ma­lo­nės ver­smių" au­to­riaus To­mo Vi­luc­ko, reiškia­si vi­sas dva­si­nis krikš­čio­nio gy­ve­ni­mas:

„Jau ma­tė­me, kad sak­ra­men­tai pa­šven­ti­na mū­sų gy­ve­ni­mą, vi­sus jo eta­pus. Ta­čiau jie be pa­lio­vos tei­kia ma­lo­nes vi­sai Baž­ny­čiai.  Per juos Baž­ny­čia pa­si­pil­do nau­jais na­riais, juos įve­da į krikš­čio­ny­bę. Kal­ba­ma apie tris įkrikš­čio­ni­ni­mo sak­ra­men­tus - Krikš­tą, Su­tvir­ti­ni­mą ir Eu­cha­ris­ti­ją.  Dviem gy­dy­mo sak­ra­men­tais - Su­tai­ki­ni­mo ir Li­go­nių pa­te­pi­mo - ma­ži­nama Baž­ny­čios na­rių kan­čia ir nu­plau­na­mos jų kal­tės.  Pa­ga­liau yra Šven­ti­mų (Ku­ni­gys­tės) ir San­tuo­kos, tar­na­vi­mo ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nei bei pa­siun­ti­ny­bės sak­ra­men­tai"1 .

So­te­rio­lo­gi­niu po­žiū­riu mums yra ypač svar­būs trys „įkrikš­čio­ni­ni­mo sak­ra­men­tai" - krikštas, su­tvir­ti­ni­mas ir eu­cha­ris­ti­ja.  Pa­gal ka­ta­li­kų ka­te­kiz­mą, jie yra pa­ma­ti­niai: „Kris­taus ma­lo­ne žmo­nėms su­tei­kia­mas da­ly­va­vi­mas die­viš­ko­jo­je pri­gim­ty­je tam tik­ra pras­me pri­me­na jų pri­gim­ti­nio gy­ve­ni­mo pra­džią, au­gi­mą ir stip­rė­ji­mą.  Krikš­tu at­gi­mę ti­kin­tie­ji bū­na su­stip­ri­na­mi Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tu, o Eu­cha­ris­ti­jo­je mai­ti­na­mi amžino­jo gy­ve­ni­mo duo­na.  Taip jie šiais įkrikš­čio­ni­ni­mo sak­ra­men­tais gau­na vis dau­giau die­viš­ko­jo gy­ve­ni­mo tur­tų ir vis la­biau pri­ar­tė­ja prie to­bu­los mei­lės"2 .

Ka­ta­li­kų baž­ny­čia lai­ko­si nuo­mo­nės, jog krikš­tas yra bū­ti­na iš­gel­bė­ji­mo są­ly­ga. Krikš­te ne tik „at­gims­ta­ma iš aukš­ty­bių", bet ir ap­si­va­lo­ma nuo pri­gim­ti­nės nuo­dė­mės.  Toks krikš­to su­reikš­mi­ni­mas pir­miau­sia yra su­si­jęs su tuo, kad krikš­to sim­bo­liuo­se čia pat yra re­gi­ma jais reiš­kia­ma tik­ro­vė, t.y. nau­jas gy­ve­ni­mas Kris­tu­je. To­kiam  krikš­to api­brė­ži­mui darė  įtaką  bū­ti­ny­bė pa­si­prie­šin­ti įvai­rioms ere­zi­joms pir­mai­siais am­žiais.  Pa­vyz­džiui, Pe­la­gi­jus ne­igė pri­gim­ti­nę nuo­dė­mę, ma­lo­nės reikš­mę ir įro­di­nė­jo, jog žmo­gus ga­li iš­si­gel­bė­ti sa­vo pa­stan­go­mis, o ma­ni­chė­ji­nin­kai ne­igė krikš­to rei­ka­lin­gu­mą iš es­mės.  Dėl šių prie­žas­čių Kar­ta­gi­nos su­si­rin­ki­mas 418m. pa­skel­bė, jog krikš­tas iš­lais­vi­na iš pri­gim­ti­nės nuo­dė­mės, o Tri­den­to su­si­rin­ki­mas pa­tvir­ti­no, kad krikštas yra bū­ti­nas iš­gel­bė­ji­mui.  Pa­sak šiuo­lai­ki­nių ka­ta­li­kų te­olo­gų, krikš­tas vis dėl­to nė­ra „bi­lie­tas" į au­to­ma­tiš­ką iš­gel­bė­ji­mą.  Tarp Die­vo vei­ki­mo ir žmo­gaus at­sa­ky­mo tu­ri bū­ti ti­kė­ji­mas, pa­rem­tas ge­rais dar­bais (Jok 2,14-26).  Krikštas tei­kia gy­ve­ni­mo pa­si­kei­ti­mą (1 Pt 3, 21-4,6), to­dėl yra ne tik do­va­na, bet ir už­duo­tis bū­si­majam at­si­ver­ti­mui.  Krikšto do­va­nos tu­ri vys­ty­tis to­li­mes­nia­me gy­ve­ni­me, bū­ti to­bu­li­na­mos su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­te ir įgy­ti pu­siau­svy­rą eu­cha­ris­ti­jo­je.  Nors ka­ta­li­kų ka­te­kiz­me sa­ko­ma, jog „baž­ny­čia ne­ži­no ki­to bū­do am­ži­na­jai lai­mei pa­siek­ti kaip tik Krikš­tą"3 , ta­čiau čia pat pa­brė­žia­ma, kad „Jis (Die­vas) pats nė­ra sa­vo sak­ra­men­tų su­riš­tas"4 .  Iš­ga­ny­mo du­rys dar pla­čiau at­si­ve­ria ka­te­kiz­mo 1260 straips­ny­je:

„Ka­dan­gi Kris­tus nu­mi­rė už vi­sus ir ga­lu­ti­nis žmo­gaus pa­šau­ki­mas iš tik­rų­jų tė­ra vie­nas, bū­tent die­viš­kas, tai tu­ri­me pri­pa­žin­ti, jog Šven­to­ji Dva­sia su­tei­kia vi­siems žmo­nėms ga­li­my­bę vien Die­vui ži­no­mu bū­du įsi­jung­ti į šią ve­ly­ki­nę pa­slap­tį".  Kiek­vie­nas žmo­gus, ku­ris, ne­pa­žin­da­mas Kris­taus Evan­ge­li­jos ir Jo Baž­ny­čios, ieš­ko tie­sos ir klau­so Die­vo va­lios tiek, kiek ją su­vo­kia, ga­li bū­ti iš­gel­bė­tas.  Ga­li­ma ma­ny­ti, kad to­kie žmo­nės aiš­kiai trokš­tų Krikš­to, jei tik ži­no­tų, kad jis yra bū­ti­nas".5  

Ka­ta­li­kų te­olo­gas Pau­las Haf­fne­ris iliust­ruo­ja „krikš­to troš­ki­mo" at­ve­jį, kai Šven­to­ji Dva­sia nu­žen­gia ant vi­sos Kor­ne­li­jaus šei­mos dar prieš krikš­tą ir at­ve­ria jų šir­dis krikš­to sak­ra­men­tui (Apd 10,1-48). Jis tvir­ti­na, kad prieš krikš­tą tu­rė­tų bū­ti ti­kė­ji­mo at­sa­ky­mas (Apd 8, 36-37), nu­ma­nan­tis gelbs­tin­tį Šventosios Dva­sios vei­ki­mą, ruo­šian­tį nau­ja­ti­kį krikš­to sak­ra­men­tui6 . Hi­po­te­tiškai kal­bant, ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad ne­spė­jęs pa­si­krikš­ty­ti ka­te­chu­me­nas, bū­tų ne­iš­gel­bė­tas7  - to­kiu at­ve­ju, jį gelbs­ti taip va­di­na­ma ne­sak­ra­men­ti­nė ma­lo­nė8 , vei­kian­ti ex ope­re ope­ra­tis9 .  Juk pir­miau­siai žmo­gų gelbs­ti ne krikš­tas, bet Kris­tus!10  

Pa­mi­nė­ti­nas dar ir „krau­jo krikš­tas", ku­ris pa­nai­ki­na pri­gim­ti­nę nuo­dė­mę ir sun­kias as­me­ni­nes nuo­dė­mes. Krau­jo krikš­tas reiš­kia sa­va­no­riš­ką mir­ties pri­ėmi­mą dėl re­li­gi­nės mei­lės ar ko­kių nors ki­tų kil­nių tiks­lų, nes, anot Jė­zaus, „kas pra­ras sa­vo gy­vy­bę dėl ma­nęs, tas ją iš­sau­gos" (Mt 10, 39).  „Krau­jo krikštas" taip pat skel­bia iš­tei­si­ni­mą vai­kams, ne­pa­sie­ku­siems ati­tin­ka­mo am­žiaus, pa­vyzdžiui, ne­kal­tiems kū­di­kiams (Mt 2,16-18).  Troški­mo ir krau­jo krikštas ve­da į iš­gel­bė­ji­mą, ta­čiau neužde­da sak­ra­men­ti­nio ant­spau­do, nes iš es­mės nė­ra sak­ra­men­tai11 .

Krikš­tą taip pat svar­bu ma­ty­ti kaip ne­iš­dil­do­mą san­do­ros žen­klą: 

„Pa­krikšty­ta­sis ir pra­ga­re liks su sak­ra­men­ti­ne žyme, t.y. tu­rės įspaus­tą neišdil­do­mą Jė­zaus (iš­ga­ny­mo) San­do­ros žen­klą.  Pa­krikš­ty­ta­sis nu­si­dė­da­mas pra­ran­da Krikš­to ma­lo­nę, bet ne­ga­li pra­ras­ti tei­sės su­grįž­ti į anks­tes­nę ma­lo­nės būk­lę.  Die­vas vi­sa­da lie­ka iš­ti­ki­mas, net kai žmo­gus bū­na ne­iš­ti­ki­mas"12 .

Jei Šven­to­ji Dva­sia jau yra su­tei­kia­ma krikšte, tuo­met ką duo­da ant­ra­sis įkrikš­čio­ni­ni­mo - su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tas - ir ko­kia jo reikš­mė pa­krikšty­ta­jam?  Krikš­tas yra at­gi­mi­mas nau­jam gy­ve­ni­mui, o su­tvir­ti­ni­mas le­mia ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­mo bran­dą.  Šian­dien ven­gia­ma su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą at­sie­ti nuo krikš­to, tar­si krikš­tas ne­su­teik­tų Šven­to­sios Dva­sios do­va­nų ir ma­lo­nių. Dėl tre­čio­jo įkrikš­čio­ni­ni­mo sak­ra­men­to, eu­cha­ris­ti­jos, šia­me dar­be ap­si­ri­bo­siu tik pa­ste­bė­ji­mu, jog šian­dien ven­gia­ma Kris­taus au­ką trak­tuo­ti kaip iš nau­jo pa­si­kar­to­jan­čią - baž­ny­čia ne kar­to­ja vie­nin­te­lę au­ką, bet su­da­bar­ti­na Gol­go­tos au­ką - „čia ir da­bar".

Ka­ta­li­kiš­kos ir evan­ge­liš­kos sak­ra­men­tų te­olo­gi­jos pa­na­šu­mai ir skir­tu­mai 

Re­for­ma­to­rių kri­ti­ka Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čios at­žvil­giu pir­miau­sia bu­vo pa­dik­tuo­ta aki­vaiz­džių pik­tnau­džia­vi­mų ir kraš­tu­ti­nu­mų baž­ny­ti­nė­je prak­ti­ko­je.  M.Liu­te­ris siel­var­ta­vo, kad vie­toj sak­ra­men­tų šven­ti­mo, baž­ny­čio­je do­mi­na­vo for­ma­lūs apei­gi­niai veiks­mai.  Re­for­ma­to­riškos dok­tri­nos pa­grin­dą su­da­ro 5 „so­los": So­lus Chris­tus (tik Kris­tus), So­la Gra­tia (tik ma­lo­nė), So­la Fi­de (tik ti­kė­ji­mas), So­la Scrip­tu­ra (tik Šven­ta­sis Raš­tas), So­li Deo Glo­ri­a (tik dėl Die­vo gar­bės). Anot re­for­ma­to­rių, Die­vo iš­gel­bė­ji­mas vei­kia iš ma­lo­nės per ti­kė­ji­mą (Efez 2, 8) ir tik tas, ku­ris ti­ki, gau­na iš­gel­bė­ji­mo ma­lo­nę.  Sak­ra­men­tų šven­ti­mas, anot jų, tu­rė­tų būti la­biau sie­ja­mas su pa­klus­nu­mu Jė­zaus va­liai, tad jį rei­kia pri­im­ti pa­gal Šven­tą­jį Raš­tą, nuo­šir­džiai ti­kint.  Ar­vy­das Ra­mo­nas pa­ste­bi, kad re­for­ma­to­riai skep­tiškai ver­ti­no ir pa­tį sac­ra­men­tum ter­mi­ną, ir ka­ta­li­kų baž­ny­čios trak­tuo­tę - to­kią lai­ky­se­ną M.Liu­te­ris ar­gu­men­ta­vo tuo, kad to­kios są­vo­kos Bib­li­jo­je iš vi­so nė­ra13 .

Pro­tes­tan­tai tu­ri tik du sak­ra­men­tus vie­to­je sep­ty­nių, be­je, liu­te­ro­nai at­gai­lą są­ly­giš­kai taip pat va­di­no sak­ra­men­tu, nors šis ir ne­tu­ri jo­kių iš­ori­nių žen­klų, o tik vi­di­nį - nu­tei­si­ni­mą ti­kė­ji­mu.  Ki­ta ver­tus, tiek ka­ta­li­kams, tiek pro­tes­tan­tams bu­vo pri­im­ti­na vi­są Jė­zaus gy­ve­ni­mą va­din­ti sak­ra­men­tu. La­biau­siai re­for­ma­to­riams ne­pa­ti­ko sak­ra­men­tų tei­ki­mo for­ma­lu­mas, nes, anot jų, tik ti­kint ga­li­ma gau­ti do­va­nas iš aukš­ty­bių.  Gai­la, kad pro­tes­tan­tiško­ji sto­vyk­la, priešin­gai ka­ta­li­kams, tar­pu­sa­vy­je ne­ra­do ben­dro spren­di­mo sak­ra­men­tų at­žvil­giu. Ul­ri­chui Zvin­gliui (1484-1531)  sak­ra­men­tas reiš­kė tik pa­pras­tą at­pa­ži­ni­mo žen­klą, ski­rian­tį ti­kin­tį­jį nuo ne­ti­kin­čio, o sak­ra­men­to es­mė, pa­sak jo, yra pa­pras­čiau­sia prie­sai­ka Kris­tui ir Baž­ny­čiai.  Sak­ra­men­tai ne­tei­kia ma­lo­nės, bet pa­liu­di­ja, kad žmo­gus ją yra ga­vęs.  Su tuo ne­su­ti­ko liu­te­ro­nai, tei­gę, kad sak­ra­men­tai yra die­viš­kos va­lios ir ma­lo­nės žen­klai, tu­rin­tys su­tvir­tin­ti mū­sų ti­kė­ji­mą.  J. Kal­vi­no te­ori­ja ir­gi bu­vo „ori­gi­na­li": sak­ra­men­tas - tai pa­lan­kios Die­vo va­lios mums liu­di­ji­mo žen­klas, pa­tvir­tin­tas išoriškai ir pri­im­tas vi­du­mi, ti­kint14 . 

Vi­soms pa­mi­nė­toms krikš­čio­nių baž­ny­čioms krikš­tas bu­vo pa­grin­di­nis iš­ga­ny­mo žen­klas, taip pat ir vai­kų.  Su­maiš­tį kė­lė an­ti­sak­ra­men­ti­nis ra­di­ka­lių­jų re­for­ma­to­rių (val­die­čių, ana­bap­tis­tų), ne­igian­čių kū­di­kių krikš­tą ir kad per jį at­lei­džia­mos nuo­dė­mės, mo­ky­mas.  Nors tiek M.Liu­te­ris, tiek J.Kal­vi­nas smer­kė15  „per­si­krikštė­lių" idė­jas, ma­no ma­ny­mu, pas­ta­rie­ji bu­vo kur kas nuo­sek­les­ni at­mes­da­mi vai­kų krikš­tą ir priešpa­sta­ty­da­mi re­for­ma­to­riš­ką­jį so­le fi­de ka­ta­li­kiška­jam ex ope­re ope­ra­to.  Nors krikš­čio­niš­ka­sis  pa­sau­lis nuo Re­for­ma­ci­jos lai­kų vis dar at­ro­do stip­riai su­si­skal­dęs sak­ra­men­tų at­žvil­giu, Ar­vy­das Ra­mo­nas „Sak­ra­men­tų te­olo­gi­jo­je" iš­ryš­ki­na kai ku­riuos pa­našumus:

„Šian­dien moks­li­nin­kai pa­ste­bi, kad šios dvi po­zi­ci­jos ne­la­bai vie­na ki­tai priešta­rau­ja.  Re­for­ma­ci­ja sak­ra­men­to pri­ėmi­mą sie­ja su vi­di­ne ti­kin­čio­jo nuo­sta­ta, ži­no­ma, bū­ti­na ir ati­tin­ka­ma ti­kė­ji­mo lai­ky­se­na.  O ka­ta­li­kams la­biau rū­pė­jo ju­ri­di­niai da­ly­kai: iš kur sak­ra­men­tas at­si­ra­do, kaip su­tei­kia­mas, ka­da ga­lio­ja.  Liu­te­ro­nų nuo­mo­ne, taip per­ne­lyg su­si­tel­kia­ma ties tech­ni­niais da­ly­kais, o ka­ta­li­kų tei­gi­mu, su­reikš­min­tas tei­kė­jo - ku­ni­go - vaid­muo.  Sa­vai­me aišku, kad ka­ta­li­kams svar­bus ti­kė­ji­mas, kaip vi­di­nė nuo­sta­ta gau­ti ma­lo­nių ir iš­ga­ny­mą šven­čiant sak­ra­men­tus.  Ex ope­re ope­ra­to pa­brė­žia Kris­tų kaip tik­rą­jį sak­ra­men­tų sub­jek­tą.  Liu­te­ro­nai šiuo at­ve­ju lai­ko­si tos pa­čios po­zi­ci­jos: sak­ra­men­tai tei­kia­mi, nes juos įstei­gė Kris­tus, ne­pai­sant tei­kė­jo ar pri­iman­čio­jo mo­ra­li­nės bū­se­nos, tik pa­brė­žia­ma, kad vis dėl­to svar­bus yra ti­kė­ji­mo bran­du­mas.  Ka­ta­li­kams ti­kė­ji­mas la­biau reiš­kė tie­są (ti­kė­ti­na tai, kas tei­sin­ga), o liu­te­ro­nams - eg­zis­ten­ci­jos per­kei­ti­mą.  Skir­tin­gai trak­tuo­ja­mas ir sak­ra­men­tų „įstei­gi­mas". Abiem ša­lims aiš­ku, kad įstei­gė­jas yra Kris­tus.  To me­to Ka­ta­li­kų Baž­ny­čiai įstei­gi­mas reiš­kė, kad Kris­tus sa­vo mir­ti­mi ant kry­žiaus, pri­sik­ėli­mu, Šven­to­sios Dva­sios at­siun­ti­mu ir apaš­ta­lų siun­ti­mu įstei­gė sak­ra­men­tus - jie yra Dva­sios ir Kris­taus veik­la.  Pro­tes­tan­tiš­ko­ji tra­di­ci­ja sak­ra­men­tų įstei­gi­mą tie­sio­giai sie­ja tik su Kris­tu­mi, kaip Die­vo įga­lio­tu as­me­niu.  Taip trak­tuo­jant na­tū­ra­lu, kad ski­ria­si ir pas sak­ra­men­tų skai­čius"16 .

Šias min­tis pa­tvir­ti­na ir Kar­las Ra­hne­ris - vie­nas žy­miau­sių XXa. ka­ta­li­kų te­olo­gų , mo­kęs, kad be ti­kė­ji­mo sak­ra­men­tai yra ne­veiks­min­gi ir ne­tu­ri pras­mės. To­mas Vi­luc­kas „Ma­lo­nės ver­smė­se" taip pat drą­siai pa­brė­žia, kad ti­kė­ji­mas yra są­ly­ga, jog su­si­ti­ki­mas tarp Tė­vo ir Jo vai­kų bus vai­sin­gas, nes „be ti­kė­ji­mo ne­įma­no­ma pa­tik­ti Die­vui. Kas ar­ti­na­si prie Die­vo, tam bū­ti­na ti­kė­ti, kad jis yra ir kad jo ieškan­tiems at­si­ly­gi­na (Hebr 11, 6)".  Be ti­kė­ji­mo sak­ra­men­tai var­gu ar ga­li bū­ti nau­din­gi mū­sų gy­ve­ni­mui.  Tuo­met jie tė­ra vien ne­gy­vos ir nie­ko ne­sa­kan­čios apei­gos bei ri­tu­a­lai"17 .

***

Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čios mo­ky­mas apie iš­ga­ny­mą re­mia­si sak­ra­men­tų eko­no­mi­ja. Ji ga­li pa­si­ro­dy­ti sun­kiai su­pran­ta­ma ir net at­gra­si mums, evan­ge­li­kams.  Vis dėl­to, ne­pai­sant eg­zis­tuo­jan­čių skir­tu­mų ir iš­anks­ti­nių nuo­sta­tų (daž­niau­siai dėl ne­ži­no­ji­mo), ma­no ma­ny­mu, mes ga­li­me pa­si­sem­ti išmin­ties vie­ni iš ki­tų ir su­stip­rin­ti sa­vo ti­kė­ji­mą.  Nuo­sta­bu, kai tiek pa­si­šven­tę evan­ge­li­kai, tiek nuo­šir­dūs ka­ta­li­kai, nors ir tu­rė­da­mi skir­tin­gą po­žiū­rį į sak­ra­men­tus,  pri­klau­sy­da­mi skir­tin­goms baž­ny­čios tra­di­ci­joms, ne tik ei­na Išga­ny­mo ke­liu, bet kaip Kris­taus kū­nas yra dar vie­nas Die­vo ma­lo­nės sak­ra­men­tas šia­me pa­sau­ly­je. 

Išnašos:

[1] Tomas Viluckas, Malonės versmės, 31 psl.

2 http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/index.html, 1212 str.

3 Ten pat, 1257 str.

4 Ten pat, 1257 str.

5 Ten pat, 1260 str.

6 Pol Hafner, Taina tainstv, 49 psl.

7 Ten pat, 49psl.

8 Tomas Viluckas, Malonės vesmės, 17 psl.

9 Lot. veikiančio (Kristaus) veikimu

[1]0 Ten pat, 41psl.

[1]1 Pol Hafner, Taina tainstv, 49-51 psl.

[1]2 Arvydas Ramonas, Sakramentų teologija, 80 psl.

[1]3 Ten pat, 46 psl.

[1]4 Ten pat, 46 psl.

[1]5 Žan Kalvin, Nastavlienije v kristijanskoj vere, tom tretij, kniga IV, 311-343 psl.

[1]6 Arvydas Ramonas, Sakramentų teologija, 48 psl.

[1]7 Tomas Viluckas, Malonės vesmės, 33psl.

Li­te­ra­tū­ra:

Ar­vy­das Ra­mo­nas, Sak­ra­men­tų te­olo­gi­ja, Ka­ta­li­kų pa­sau­lio lei­di­niai, 2006.

Bib­li­ja, Ti­kė­ji­mo žo­dis, Vil­nius, 1996.

Bib­li­ja, ar­ba Šven­ta­sis Raštas, ver­tė A.Rub­šys ir Č.Ka­va­liaus­kas, Vil­nius: Lie­tu­vos Bib­li­jos drau­gi­ja, 2005.

Evan­ge­li­cal Dic­tio­na­ry of The­o­lo­gy, edi­ted by Wal­ter A.El­well, Ba­ker Bo­ok Hou­se Com­pa­ny, 2005.

http://ka­te­kiz­mas.lcn.lt/kbk1996p2003/in­dex.html

To­mas Vi­luc­kas, Ma­lo­nės ver­smės, Ka­ta­li­kų pa­sau­lio lei­di­niai, 2007.

Pol Haf­ner, Tai­na tainstv, Bib­leis­ko-bo­gos­lov­skij ins­ti­tut sv.apo­sto­la an­dre­ja, Mosk­va, 2007.

Žan Kal­vin, Nas­tav­lie­ni­je v kris­ti­jans­koj ve­re, tom tre­tij, kni­ga IV, Iz­da­telst­vo Ro­sij­sko­go Gu­ma­ni­tar­no­vo Uni­ver­si­te­ta, 1999.