Toks klausimas yra kilęs ne vienam žmogui. Neretai manome, kad mokslo pažanga gali atsakyti į visas žmonijos reikmes ir išspręsti sunkiausias problemas. Todėl tikėjimo klausimą nustumiame į tolimiausią savo širdies kertelę.

Pamąstykime: ar pakanka tik mokslo, ieškant atsakymų į žmogaus būties klausimus? Ar žmonės jau išsprendė amžinų vertybių dilemą - gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos, mirties ir gyvenimo? Nejaugi kasdien nesusiduriame su tais išoriniais ir vidiniais veiksniais, kurie kelia nerimą, baimę, abejones, sielvartą, pyktį ir apmaudą? Dažniausiai susitaikome su tuo, manydami, jog nėra vilties pakeisti gyvenimą.

Šiuolaikinio pasaulio moralės veidas

Tikėjimas yra viena svarbiausių žmogaus žemišką gyvenimą, moralę ir etiką stimuliuojančių bei formuojančių jėgų.

Izraelio karaliaus Dovydo, gyvenusio beveik prieš 3 tūkstančius metų, žodžiai tiesiog stulbinančiai tiksliai apibūdina šiuolaikinę žmonijos padėtį: Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų (Ps 12, 1). Atrodytų, lyg jis žvelgtų į šių dienų žmonių tarpusavio santykius, šeimos padėtį, į žiniasklaidos komentarus apie sukrečiančią žmogiškumo krizę ir šauktųsi Viešpaties pagalbos dėl nykstančio tikėjimo, ištikimybės. Didžiausią blogį Dovydas mato ne materialiniame varge ar kitose, staiga žmogų ištikusiose negandose, bet bedievystėje.

Deja, tenka sutikti su šių žodžių autoriumi. Nors žmonija pasiekė didelę pažangą įvairiose mokslo šakose, kultūroje, švietime, teisėje, tarptautiniuose santykiuose, vis tik moralės prasme ne daug kas pasikeitė. Žmonės kaip ir anuomet tebėra nuodėmingi, savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą (2 Tim 3, 2-4). Šias piktas žmonių savybes beveik prieš 2000 metų Šventajame Rašte išvardino apaštalas Paulius, numatydamas sunkius žmonijos laikus dėl tikėjimo Dievu praradimo.

Visi nusidėjo

Nė vienas žmogus neišvengia šių blogybių. Kasdien daugiau nė dešimt kartų pasielgiame netinkamai savo ar kitų atžvilgiu. Biblija tai vadina kritusia žmogaus prigimtimi, kurią gimdami atsinešame į šį pasaulį. Visi yra nuodėmės valdžioje (vyrai ir moterys, maži ir dideli, jauni ir seni, visų tautų žmonės, visų socialinių sluoksnių, visų kultūrų atstovai), kaip parašyta: „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!" (Rom 3, 9-12). Tai nenuginčijama tiesa, nes kiekvieno asmeninis gyvenimas liudija apie žmogaus nedorumą. Nebūtina skaičiuoti kaimyno nuodėmes ar sutuoktinio kaltes. Pakanka nuoširdžiai žvilgtelėti į save. Todėl šie, iš pirmo žvilgsnio kategoriški Šventojo Rašto žodžiai, parodo tikrąją žmogaus padėtį. Niekas nėra toks geras, kad galėtų savo pastangomis ar darbais prilygti Dievui. Savo nuodėmingumo suvokimas - tai pirmas žingsnis link Dievo. Dievo žodis skatina kiekvieną suklusti, nuoširdžiai įvertinti savo gyvenimą ir, pripažinus savo neteisumą, ieškoti Dievo atleidimo. Tik Dievas gali atleisti nuodėmes, kai jas pripažįstame ir gailimės dėl jų.

Kristus išgelbsti iš visų mūsų nuodėmių

Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų [Jėzų Kristų], kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16,17).

Moraline ir dvasine prasme žmonijos padėtis būtų be išeities, jei ne Jėzaus Kristaus auka už mūsų nuodėmes. Kiekvienas esame patyręs nuodėmės pasmerkimą, kai norėjome gero, bet pasielgdavome netinkamai. Kokia kaltė užguldavo širdį! Tačiau Biblija patikina, kad Dievo Sūnus atėjo į pasaulį mūsų ne pasmerkti dėl atliktų blogybių, bet išgelbėti iš nuodėmių. Šiandien mums, kaip ir visų praeities kartų žmonėms, reikalingas tikėjimas bei naujo gyvenimo viltis. Juk niekas lig šiol neparodė kito kelio žmogui, kaip būti laisvam nuo nuodėmės naštos, kuri kartu su žmogaus gyvenimo metais vis didėja. Tik Dievas gali sunaikinti tai, kas ne žmogaus galioje pakeisti. Nuodėmė skiria žmogų nuo švento Dievo. Ir net jei mes nuspręstume tapti geresni, šios pastangos nueitų per niek, nes nesunaikinta nuodėmės prigimtis skatina nusidėti prieš mūsų valią. Dievas sumanė išgelbėti žmones iš nuodėmės, atiduodamas savo nekaltą viengimį Sūnų už mūsų kaltes, kad žmonės tikėdami Jo auka galėtų tapti laisvais nuo nuodėmės valdžios. Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 21).

***

Taigi žmogus iš tiesų buvo išgelbėtas prieš 2000 metų, kai Kristus buvo žiauriai nukankintas ir nukryžiuotas už visų žmonių nuodėmes bei trečią dieną prisikėlė. Jėzus šiandien yra gyvas Dievas, į kurį galima kreiptis ir prašyti atleidimo, Jam galime melstis, pasiguosti ir ieškoti Jo pagalbos kasdieniame gyvenime. Jis yra kiekvieno žmogaus Gelbėtojas, nes gali atleisti mūsų nuodėmes ir pakeisti prigimtį. Belieka tik sustoti, susimąstyti, apie ką kalba Dievo žodis, ir paklausti savo sąžinės, ar neslegia manęs nuodėmės našta. O tuomet patikėti, jog Kristus iš meilės padarė viską, kad nepražūtume dėl savo kaltės šiame ir būsimajame gyvenime, bet turėtume nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą, tikėdami tobula Kristaus auka už mus.

***

Atsakykite į keletą klausimų,  kurie  padės suvokti, ar esate  nuoširdžiai tikintis kriškčionis:

  • Ar esate objektyviai įvertinęs savo dvasinę būklę?
  • Ar esate patyręs atgailą (ar gailėjotės dėl savo kalčių bei blogybių) ir nusisukote nuo savo nuodėmių?
  • Ar tikite, kad Jėzus Kristus mirė už jūsų nuodėmes ant kryžiaus?
  • Ar meldėtės ir pavedėte Jėzui savo širdį bei gyvenimą?

Jei jau tai buvote patyręs, esate atgimęs krikščionis. Tačiau, jei abejojate nors dėl vieno kurio klausimo, tuomet ši tikėjimo malda skirta Jums:

Viešpatie Jėzau, suvokiu, kad esu nusidėjėlis. Atleisk visas mano nuodėmes. Tikiu, kad mirei už mane, idant nepražūčiau, bet turėčiau amžinąjį gyvenimą. Noriu nusigręžti nuo nuodėmingo gyvenimo, todėl prašau: pakeisk mano širdį ir viešpatauk manyje. Te gyvas tikėjimas tavimi stiprina mane kasdien. Padėk labiau Tave pažinti ir gyventi su Tavimi per visas gyvenimo dienas. Amen.