Pamenu, kaip vaikystėje stengdavausi įsivaizduoti tą laiką, kai manęs nebeliks. „Štai dabar esu, bet vieną dieną manęs nebebus...“ Širdis pradėdavo spurdėti, pasidarydavo labai liūdna ir baisu.


Ir visgi, kad ir kaip besistengdavau, niekaip nepavykdavo įsijausti taip, kad nors kiek patirčiau nebūtį. Kažkas manyje esantis nesutikdavo su mamos paaiškinimais apie tai, kas vyksta po mirties. „Mamyte, kas būna, kai žmogus miršta? Kur jis eina?“ „Nieko. Jo daugiau nebelieka. Na... jis išgaruoja“ - išgirsdavau. „Aš irgi mirsiu?“ - nenustygdavau. „Visi miršta“. Kaip supratote, tuo metu mano mama dar buvo ateistė. Kiek vėliau, kai jau vaikščiojau į mokyklą, ji perskaitė mokslinę knygą apie gyvenimą po gyvenimo. Gal ir anksčiau ji jau buvo pradėjusi tikėti, jog gyvenimas nesibaigia mirtimi, tačiau nuo tol ji daugiau niekada nekalbėjo apie mirtį kaip apie išnykimą. Atsimenu, kaip vaizdžiai ji man pasakodavo klinikinę mirtį patyrusių žmonių liudijimus, aprašytus toje knygoje. Visi jie teigė, jog po mirties gyvenimas tęsiasi. Apie amžinąjį gyvenimą dar nebuvau girdėjęs. Apie jį perskaičiau jau kitoje knygoje, Biblijoje, kai man suėjo dvidešimt. Tačiau turiu pripažinti, jog nuo to laiko, kai mama išsižadėjo ateizmo, gyvenimas tapo šviesesnis.

Velykos - puikus metas pagalvoti apie mirtį ir... apie gyvenimą po jos. Velykų šventė pažymi tiesą, jog mirtis nėra visagalė. Evangelijose pasakojama, jog Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių ir tebėra gyvas. Dar daugiau, ateis diena, kai prisikels visi mirusieji. Apie šį prisikėlimą apaštalas rašo: „Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe. Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marusis apsivilks nemarybe, tada išsipildys užrašytas žodis: „Pergalė prarijo mirtį! Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?” Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga - įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (1 Kor 15, 53-57).

Šią ištrauką, kaip, beje, ir visą Naująjį Testamentą, galima būtų apibendrinti taip: tikėjimo žodis - mūsų sielų išganymui. Pasigilinkime į tai.

Žmogus turi sielą

Šventasis Raštas atskleidžia, jog kiekvienas žmogus turi sielą. Gal net teisingiau būtų pasakyti, jog žmogus yra siela, gyvenanti kūne. Siela - tai amžina, nemirtinga paties Dievo dalelė, suteikta žmogui sukūrimo metu: „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela“ (Pr 2, 7). Štai taip apie mūsų atsiradimą šioje planetoje pasakoja pirmoji Biblijos knyga. Žmogus susideda bent jau iš dviejų dalių - vidinės ir išorinės. Sielos ir kūno. Arba dvasios ir kūno. Ne vienam yra iškilęs klausimas ar dvasia ir siela yra vienas ir tas pats dėmuo, ar du atskiri. Vieni teologai yra įsitikinę, jog siela ir dvasia Šventajame Rašte yra vartojami sinonimiškai, kiti - jog tai dvi atskiros ontologinės dalys. Tačiau palikime šiuos debatus teologams. Pasitenkinkime tuo, kad žmogus yra mažų mažiausiai dvilypis. Kūnas yra mirtingas, tačiau siela - ne. Todėl, poetiškai aprašydamas mirtį, vienas iš Biblijos autorių sako: „Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia - pas Dievą, kuris ją davė“ (Koh 12, 7).

Siela svarbesnė už kūną

Minėtos eilutės iš Biblijos gali pasirodyti archajiškos, tačiau iš tiesų jos yra labai aktualios kiekvienam šiuolaikiniam žmogui. Tiek kalbant apie gyvenimą po mirties, tiek iki jos. Mat, jeigu esame besieliai kūnai, tai ir gyvenimo prasmė susijusi tik su mūsų išoriniu žmogumi. Rūpinamės kuo gardžiau pasisotinti, kuo gražiau apsirengti, kuo linksmiau praleisti laiką. Mums noriai talkina reklama žiniasklaidoje ir parduotuvių vitrinose žadanti laimę kiekvienam, kuris apsirūpins jų afišuojamais daiktais. Pastariesiems, kad būtų patrauklesni, reklamų kūrėjai suteikia dvasinę prasmę, žadėdami mums ir „dangų“, ir „rojų“, ir „sielos atgaivą“. Tačiau šie pažadai yra tušti ir teikia ne laimę prekių vartotojams, bet pelną jų gamintojams ir žiniasklaidos atstovams. Deja, sielos materialūs daiktai pasotinti negali. Vidiniam žmogui reikia kitokio maisto, kitokių rūbų ir gyvenimo kitokiame - Dievo - pasaulyje. „Kodėl jūs leidžiate pinigus už tai, kas nėra maistas, ir dirbate už tai, kas jūsų nepatenkina?“, - kalbėdamas Dievo vardu ironiškai klausia pranašas. Ir čia pat paaiškina: „Klausykite manęs atidžiai ir valgykite tai, kas jūsų sielą atgaivins ir sustiprins. Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane, klausykite, ir jūsų siela bus gyva!“ (Iz 55, 2-3). Taigi stiprybės ir atgaivos reikalauja ne tik žmogaus kūnas, bet ir siela.

Kas pasotina žmogaus sielą? Kas ją atgaivina ir sustiprina? Dievo žodis. Dievo mintys. Dievo Dvasia. Pats Dievas. Štai tik kelios Jėzaus Kristaus mintys: „Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu“ (Lk 4, 4). O pabrėždamas materialistinės pasaulėžiūros tuštybę, Jis klausia: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“ (Mt 16, 26).

Sielai reikalingas išganymas

Pastarasis Jėzaus Kristaus klausimas paliečia bene vieną svarbiausių Šventojo Rašto temų - sielos atpirkimą, arba išganymą. Žmogus turi sielą, tačiau ją reikia atpirkti ir atnaujinti dar iki tol, kol ji atsiskirs nuo kūno. Sielos, kurios nebus atgimdytos, kęs amžinas kančias atskirtos nuo Dievo. Tik atpirktos sielos gyvena su Dievu ir keliasi amžinam gyvenimui. Ši Biblijos perspektyva įprasmina ne tik gyvenimą, bet ir laiką. Jo nevalia švaistyti. Kalbant bibliškai - laikas trumpas. Gyvenimas greitai prabėga. Nė vienas nežino, kada išmuš mirties valanda. O tuomet jau bus per vėlu rūpintis savo sielos išganymu. Jo ieškoti reikia neatidėliojant - čia ir dabar.

Prieš atsakydami į Jėzaus iškeltą klausimą - kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? - pirmiau atsakykime į klausimą kodėl? Kodėl reikia atpirkti mūsų sielas? Kaip ir kam jos buvo parduotos? Pasitelkime bene lakoniškiausią atsakymą, kurį pateikia vienas iš Senojo Testamento pranašų: „Siela, kuri nusikalsta, mirs“ (Ez 18, 4). Taigi sielai reikalingas atpirkimas, nes ji nuodėminga. Šią tiesą vaizdingai pabrėžia ir apaštalas, sakydamas, jog mirties geluonis yra nuodėmė. Nuodėmei mus pardavė mūsų protėviai - Adomas ir Ieva. Tėvai vaikams perduoda ne tik genus, bet ir prigimtinę nuodėmę. Ją trumpai apibūdinti galėtume kaip sukilimą prieš Dievo įsakymus, nepriklausomybę nuo savo Kūrėjo, gyvenimą be Dievo. Iš čia kyla visos kitos žmogaus nuodėmės ir nusikaltimai, pavergiantys sielą. Štai todėl ir reikalingas atpirkimas.

Sielos išganymui reikalingas Žodis

O kuo išsipirkti sielą? Kaip nugalėti nuodėmę? Šventasis Raštas pabrėžia, kad žmogus neturi tinkamos „valiutos“ savo sielos atpirkimui: „Didelė kaina už sielos išpirkimą - tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo“ (Ps 49, 8-9). Iš nuodėmės vergystės savo jėgomis neištrūksta nė vienas. Patys savęs neišganysime. Kovoje su nuodėme krito visi, išskyrus vieną - Jėzų Kristų. Jis vienintelis nepadarė nei vienos nuodėmės ir taip tapo mūsų Atpirkėju. Už tavo sielos išpirkimą Jėzus Kristus sumokėjo savo krauju. Tik jo dėka siela gali būti išganyta. Tai apibendrindamas apaštalas rašo: „Esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt 1, 18-19).

Naujasis Testamentas Jėzų dar vadinu Žodžiu. Žodžiu iš didžiosios raidės. Todėl ir sakome, jog sielos išganymui reikalingas Žodis. Tikėjimo Žodis. Kodėl tikėjimo? Todėl, kad Kristumi turime tikėti. Pasitikėti tais, kurie regėjo Jį prisikėlusį iš numirusių ir papasakojo apie tai kitiems. Šie pirmieji Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo aprašymai vėliau buvo surinkti į vieną knygą, kurią vadiname Naujuoju Testamentu. Tai irgi - tikėjimo žodis (Rom 10, 8). Ir juo taip pat turime tikėti. Tikėti nėra sudėtinga. Tereikia atverti savo širdį ir įsileisti Kristų: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas“ (Rom 10, 9-10).

Baigiant reikėtų pasakyti, jog sielos išganymas yra pagrindinis tikėjimo tikslas. Nors tikėjimas padeda ir praktiškuose gyvenimo klausimuose, tačiau tikėjimo vertė iki galo atsiskleis tik amžinybėje. Tuomet, beje, visiškai pasimatys ir lemtingos netikėjimo pasekmės. Atstūmusieji Jėzų bus atstumti Dievo. Priėmusieji - priimti. Tikintieji džiūgaus Dievo akivaizdoje. O netikintiems skirta tamsybė. Amžinai. Tokia skirtingos amžinybės perspektyva padeda suvokti, kodėl žmogaus sielos išgelbėjimui Dievas paaukojo tiek daug - savo Sūnų. Dėl mūsų ateities, dėl šviesiausios amžinybės, dėl tavo ir mano sielos išganymo Dievo Sūnus iš pradžų tapo žmogumi, o vėliau buvo pasmerktas myriop kaip nusikaltėlis. Jo prisikėlimas iš numirusių - tai Dievo duotas amžinojo atpirkimo garantas. Jėzaus pergalė šiandien priklauso mums, tikintiems Jo vardu. Kaip mirtis neišlaikė Jėzaus mirusiųjų buveinėje, taip nuodėmės saitai nebepajėgūs supančioti ir įkalinti tikinčiojo Jėzumi. Mūsų sielos ištrūko kaip paukštis iš medžiotojo tinklo. Tinklas sutrūko, ir mes pasprukome. Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas (Ps 124, 7-8). Štai kokios yra tikrosios Velykos!

Priimk tikėjimo Žodį savo sielos išganymui.





Jeigu nesate tikras dėl savo sielos likimo po mirties,
melskitės šia išgelbėjimo malda:

Viešpatie Jėzau, suvokiu, kad esu nusidėjėlis. Atleisk visas mano nuodėmes, apvalyk ir išgelbėk mano sielą. Tikiu, kad mirei už mane ir prisikėlei idant nepražūčiau, bet turėčiau amžinąjį gyvenimą. Dieve, sergėk mano sielą, būk jos Išganytojas. Padėk labiau Tave pažinti ir gyventi su Tavimi per visas gyvenimo dienas. Amen.