Vis dar sunku suvokti, kad galima šitaip mylėti... tokią nuodėmingą žmogystą... Tik iš Tavo malonės galiu vadintis žmogumi, Viešpatie, tik dėl Tavo begalinės meilės, parodytos man, kai dar nė nenutuokiau, kad Tu mane pamilai...
Nė nežinau, nuo ko pradėti... Apie Adomą ir Ievą tikriausiai esate girdėję visi. Taip pat visiems puikiai žinoma, kad dažnas vaikas užauga ne visai toks, kokį jį tikisi užaugusį matyti tėvai. O jei dar augama be Dievo palaimos ir Jo žodžio...
Taip buvo ir mūsų šeimoje - nepažinojome Dievo žodžio. Tėtis buvo netikintis, jo pavyzdžiu sekė ir abu vyresni mano broliai, o aš ir mama bažnyčią lankydavome tik per didžiąsias šventes (kaip įprasta dažnoje pasauliečių šeimoje). Nors vienu metu, kai giedojome chore, su mama bažnyčioje lankydavomės kiekvieną sekmadienį, tačiau ir tada Dievo žodis nepasiekė mūsų širdžių... Tad paklydome visi - kiekvienas savaip, kiekvienas savose nuodėmėse. Klaidžiojau pasaulio tamsybėse daugybę metų, lyg retas svečias užsukdama į bažnyčią apgydyti sieloje kartkartėmis nepakenčiamai sudiegiančių sopulių. Tikriausiai ir šiandien gyvenčiau neregėdama Viešpaties besąlygiškos meilės ir paguodos, jei ne Jo švelnūs ir gydantys prisilietimai, kurių pirmąjį patyriau prieš trejus metus...
Tą saulėtą pavasario vakarą pas mus svečiavosi mano vyriausiasis brolis. Tai buvo pirmasis jo sugrįžimas į namus po vienerių metų reabilitacijos bendruomenės „Tiesos žodis" centre Naujojoje Akmenėje (visą gyvenimą dėkosiu Dievui ir pastoriui M. Palioniui už pačią nuostabiausią dovaną mūsų šeimai!). Daugybę metų mano brolis kentė nuo baisių priklausomybių, jos nugramzdino jį į patį juodžiausią gyvenimo dugną, iš kurio išlipti savo jėgomis jis nebepajėgė. Nepadėjo niekas: nei paties dedamos pastangos, nei gydymo įstaigos, nei mamos ašaros ir maldavimai. Kai visos durys į laimę bei prasmingą gyvenimą buvo uždarytos, ir viltis pasveikti brolio širdyje jau buvo beveik užgesusi (artimųjų širdyse tos vilties nebuvo jau seniai), Dievas atvėrė jam šviesų langą - Vilniaus priklausomybės ligų centre jis rado skelbimą su kvietimu į pastoriaus M. Palionio įsteigtą priklausomybės ligų reabilitacijos centrą „Prieglobstis".
Taigi begalinės Dievo malonės dėka mano brolio gyvenimas pasikeitė taip, kaip niekas jau nė svajoti nedrįso: jis išsivadavo iš nevilties ir pražūtingos tamsos, sukūrė nuostabią šeimą (tai įvyko jau kiek vėliau) ir atrado savo vietą gyvenime, padėdamas kitoms sužlugdytoms sieloms atsitiesti Kristuje. Ir štai jis, švytintis ramybe ir meile, atvyko aplankyti tėvų namų. Visą vakarą jaučiau begalinį, gilų iki graudulio, neapsakomą džiaugsmą, matydama iš baisių dvasios kančių išsivadavusį mylimą brolį!
Tą naktį prabudau apimta nežemiško jausmo: širdyje liejosi man nesuvokiamos džiaugsmo bangos, užmigti neleido įvairiausios mintys: rodės, kelčiausi dabar, vidury nakties, lėkčiau gatvėmis ir šaukčiau: „Pažiūrėkite, mano broliukas pasveiko! Jis pasveiko! Jis išsigelbėjo!". Nesugebėjau aiškiai suprasti savų minčių, tik suvokiau, kad turiu tai užrašyti. Ir užrašiau eilėmis...
Broliui
Tai buvo tik dar viena diena,
Kai mums miglotai švietė saulė.
O gal naktis, kai mėnuo balo užu debesų.
Iš gilumos širdies dvasia pakilo tarsi sfinksas,
Plačiai sparnus išskleidęs viršum pelenų...
Ir tu tarei: „Tikiu!
Tikiu, kad galima mylėti tuos,
Kurie taip niekad nemylės, gal net nekęs.
Tikiu, kad tik per auką širdy nušvis pilnatvė.
Tikiu, kad žemė Tavo akyse paskęs.
Ir nesvarbu, kad kartais aplankys vienatvė.
Žinau, aš klydau.
Bet tik per klystkelius žmogus atranda Tiesą.
O kas praėjo, to juk negrąžinsi iš tiesų.
Dabar aš myliu taip, kaip jūs dar niekad nemylėjot,
Ir pliūpsnį gėrio savyje nešu!
O juk tas gėris manyje seniai gyvena,
Tik jis prislėgtas buvo netikrumo, baimės, nežinios...
Lyg srauni upė jis many srovena,
Pripildytas palaimos, grožio, šilumos.
Aš noriu jį visiems jums padalinti,
Pasėt dar vieną laimės krislą jumyse
Ir nuramint, suteikti prasmę, viltį,
Pripildyti šviesos sava dvasia!"
Tai buvo tik dar viena diena,
Kai pro ūkaną nušvito saulė.
O gal naktis, paskendusi vaiskaus mėnulio šviesoje.
Tu sugrįžai šviesus, nusprendęs keist pasaulį,
Nors jis - jau pasikeitęs dėl paties Tavęs.
Išties rytui brėkštant pro ūkaną nušvito saulė, o aš užmigau besišypsodama, užlieta nenusakomos ramybės...
Dabar, kai pradedu po mažą gurkšnelį semtis Dievo išminties, aš suprantu, kad tai buvo pirmasis Viešpaties prisilietimas prie mano širdies. Patikėkite, nesu poetė! Mano skurdžiame rankraštyje vos keli eilėraštukai...
Broliui išvykus, gyvenimas vėl tekėjo sava vaga, pasimiršo tos nakties patyrimas, retai prisimindavau, kad tik Dievo malonės dėka mano brolis išsivadavo iš nuodėmių. Tiesa, kaskart svečiuodamasis pas mus, brolis vis liudydavo apie savo naujus išgyvenimus, Viešpaties prisilietimus ir kvietė nenusisukti nuo Dievo. Tačiau man vis atrodydavo, kad Dievo išganymo ir paguodos reikia tik tokiems bėdžiams kaip jis, o aš juk išmintinga, išsilavinusi moteris, nekamuojama priklausomybių, turinti darbą, šeimą - ko gi daugiau gyvenime reikia? Turbūt ir šiandien taip mąstyčiau, jei nebūtų pradėjęs klibėti mano miražų kupinas pasaulis...
Prieš porą metų sugriuvo mano santuoka. Po oficialiąja priežastimi - „nesutapo charakteriai" - slėpėsi nemokėjimas atleisti, nenoras įsiklausyti ir suprasti kitą, paikas išdidumas, kvaili principai, savanaudiškumas... Visi aplinkui guodė, kad nieko čia baisaus: esu jauna, viskas susitvarkys, sukursiu naują šeimą, o aš giliai viduje savęs nekenčiau, kad nepasistengiau, neišsaugojau pačios svarbiausios savo gyvenime vertybės. Tik dėl mano ir vyro nepakankamos išminties mūsų duktė dabar auga beveik nematydama tėčio, neturėdama brolių, seserų. Suklupau, bet nepalūžau, gyvenau toliau, ieškodama savosios laimės ir gyvenimo prasmės pasaulyje, nors sielos gelmėse nejuntamais lašeliais vis kaupėsi liūdesio ir beprasmybės taurė...
Taip klaidžiojau iki praėjusio rudens, kurį visada atsiminsiu kaip juodos nevilties rudenį. Vasarai įpusėjus, vienas po kito užklupo keli išbandymai: pakito mano pareigos darbe - sritis visiškai nauja ir labai plati, reikalavimai dideli, nuolatinė įtampa ir bėgimas, o laiko kaip visada maža; gyventi į užsienį išvyko brolienė - mano nuodėmklausė ir sielos draugė, kuriai visada išsipasakodavau, nebegalėdama pakelti širdyje susikaupusių naštų. Ji visada išklausydavo, suprasdavo ir paguosdavo. Taip pat sutikau savo seną meilę, vėl prabudo prigesę jausmai, nors puikiai žinojau, kad šie santykiai dėl daugelio svarių priežasčių, nors jų tuo metu stengiausi nematyti, neturi jokios ateities. Tuomet visiškai pasiklydau...
Diena po dienos vis stipriau jutau, kad grimztu į klampų nevilties, liūdesio ir nuodėmių pritvinkusį liūną, nebesugebėjau surikiuoti savo minčių, dar didesnę sumaištį kėlė nuolatinės vidinės jausmų ir nuostatų kovos. Aš pykau ant savęs, ant kitų, priešinausi nematomiems demonams, liejau ašaras, bet viduje vis didėjo juoda tuštuma, gilėjo depresija. Nusprendžiau apsilankyti pas psichologę. Tai padėjo šiek tiek atsitiesti, tačiau vis tiek jaučiausi vieniša, neturinti tvirto pagrindo po kojomis, vėl kartojau tas pačias klaidas, vėl nekenčiau savęs... Galiausiai neberūpėjo niekas - nusviro rankos, nebemačiau gyvenimo džiaugsmo, prasmės ir vilties. Nebedžiugino net pats didžiausias mano šviesulėlis - dukrytė. Aš palūžau, o mano širdis sudužo į daugybę šipuliukų, kurių pati nebepajėgiau sulipdyti...
Tuomet ir sulaukiau Viešpaties pagalbos, kurią Jis pasiuntė per mano mylimą brolį. Vieną vakarą parašiau broliui žinutę, norėdama pasidalinti savo liūdesiu ir skausmu, kurių jau negalėjau pakelti. Parašiau, kad esu pavargusi nuo savęs, nuo gyvenimo, nuo visko... Brolis man pasiūlė pasimelsti - išsakyti viską Viešpačiui ir paprašyti Jo pagalbos. Mažumėlę pasvarsčiusi sutikau. Meldėmės drauge: aš kartojau paskui jį maldos žodžius. Nepamenu, kokie žodžiai tą vakarą skambėjo maldoje, tik atsimenu tą nenusakomą ramybę, kuri užliejo mano širdį tarsi gaivus lietus perdžiūvusią žemę. Štai tada aš ir pajutau begalinį troškimą patirti dar daugiau Dievo ramybės, teisumo ir išganymo, išlaisvinimo nuo slegiančių naštų. Aš vėl pajutau, kad noriu gyventi!
Matydamas mano silpnumą, Viešpats nebepaleido manęs iš savo rūpestingų rankų ir atsiuntė man dar didesnę pagalbą. Praėjus savaitei po šio lemtingo vakaro, dideliam mano džiaugsmui pas mus vėl atvyko mano mylimas brolis, kuris pakvietė drauge su juo nueiti į kaip tik tą savaitgalį vykusį Vilties festivalį. Šiame renginyje mane pripildė dar daugiau širdžiai malonių jausmų ir, F. Grahamui pakvietus atgailos maldai, išėjau prie scenos, o mano sielovadininku tapo mano mylimas brolis (ačiū tau, broliuk, už viską!).
Savaitgalis prabėgo, Vilties festivalis baigėsi, brolis išvyko namo, ir aš, dar tokia silpna, tik vos vos besikabinanti į viltį, vėl likau viena su mane supančiomis pagundomis... Matydama, kad be Dievo iškart slystu atgal į bedugnę, po ilgų svarstymų pirmą sekmadienį po Vilties festivalio nedrąsiai įžengiau pro bažnyčios „Tikėjimo žodis" duris. Nieko nepažinojau, buvo baugu, tačiau troškimas pažinti Dievo malonę ir ryžtas gyventi pagal Jo žodį nugalėjo visas baimes. Netrukus buvau maloniai užkalbinta ir padrąsinta, o prasidėjus šlovinimui mane užliejo tiek nežemiškų jausmų, jog nepaliaudama verkiau ir vis kartojau: „Atleisk man, Viešpatie!.."
Nuo to sekmadienio praėjo tik trys mėnesiai, o aš jau turiu būrį nuostabių brolių ir seserų Kristuje, su kuriais dalinuosi viskuo, ką šiandien man teikia maloningasis Dievas. Nors prieš kelis mėnesius į bažnyčią įžengiau viena ir vieniša, dabar tokia nesijaučiu. Užsiėmimuose „Tikėjimo pagrindai", vykusiuose porą mėnesių iki šv. Kalėdų, susipažinau su žmonėmis, kurie patyrė daug gyvenimo išbandymų, buvo palūžę, tačiau sunkiausiomis akimirkomis juos, kaip ir mane, lydėjo Dievo meilė ir ramybė. Mane maloniai priėmė ir choro „Maranata" šlovintojai, kai panorau prisijungti prie jų būrio. Netrukus prisijungiau ir prie naujai susikūrusios namų grupelės, kurioje iš vyresniųjų brolių ir seserų semiuosi Dievo išminties bei patarimų, drauge gilinamės į Šventąjį Raštą.
Ir tokiomis tyliomis naktimis kaip ši, kai pro ramybės skraistę prasiskverbia baimė dėl vienintelio dalyko - kad nesuklupčiau sankryžoje, viliojama regimojo pasaulio kvaitulių, ir kviečiama tylaus Dievo balso, primenančio apie didingą amžinojo gyvenimo malonę, - aš meldžiuosi: „Viešpatie, nepaleisk manęs iš švelnių savo rankų, globok, stiprink ir vesk mane kiekvieną gyvenimo akimirką. Ir neleisk sudvejoti Tavo teisumu. Atsiųsk man savo Šventąją Dvasią, kuri apvalytų teisumu, pripildytų sielą ramybės ir džiaugsmo, patartų, paguostų ir neleistų pailsti tarnaujant Tau. Dėkoju, brangus Dieve, kad atvėrei mano nereginčias akis, ir aš pamačiau savo nuodėmingumą, bejėgiškumą, silpnavalystę, kad neapleidai sunkiausiomis akimirkomis, kad apreiškei man savo meilę ir dovanojai amžinybę, kad išlaisvinai iš nuodėmės ir suteikei naują Viltį. Ačiū Tau, brangus Dieve, kad pamilai mane - nuodėmingą, bevalę ir silpną žmogystą. Kaip gera tai žinoti, Viešpatie! Kaip gera būti Tavo vaiku!"
