Išties, Dievo žodis veidmainystę įvardija kaip nuodėmę. Kalno pamoksle (evangelijos pagal Matą 6 skyriuje) Kristus smerkia veidmainystę dalijant išmaldą, meldžiantis ir pasninkaujant. Kitose evangelijų vietose Viešpats bara savo klausytojus už tai, kad jie veidmainiškai apsimetinėja, nor4dami pasirodyti maldingi: išoriškai atrodo labai dievoti, o širdyje lieka visiškai tušti. Puikiai veidmainystę atskleidžia šie Kristaus žodžiai: Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs‘ (Morkaus 7, 6).
Graikiškoji žodžio „veidmainis" prasmė (hypokrite) yra tokia: tai - žmogus, besidedantis tuo, kuo jis nėra. Kristus ir apaštalai smerkė žmogaus apsimetinėjimą bendraujant tiek su žmonėmis, tiek su Dievu. Apsimetinėjantis žmogus nori kitų akyse būti geresnis, sudaryti kitiems geresnį įspūdį. Veidmainis dedasi šventesniu, išmintingesniu, turtingesniu ir t.t. Jis prisitaiko prie aplinkos ir, siekdamas naudos sau, lengvai keičia nuomonę, vertybes. Veidmainis būna viskuo, kuo reikia, taip niekada ir neatskleisdamas, kas jis yra iš tiesų.
Veidmainiaujantis žmogus lygiai taip pat elgiasi ir religinėje plotmėje. Veidmainystė persunkia ir Jo santykius su Dievu: jis įsijaučia į „šventojo" rolę, apsimetinėja. Veidmainis dedasi teisuoliu, šventuoliu, t. y. tokiu, kuris atrodo priimtinas Dievui, nors savo širdyje jis gali būti visiškai netikintis.
Taip estetizuodamas (suteikdamas nenatūralaus grožio) save veidmainis visiškai pasislepia už susikurto įvaizdžio, jo širdis ir tikrasis žmogus lieka nepasiekiamas.
Ar yra koks vaistas nuo veidmainystės? Pirmiausia, atkreipkime dėmesį į Viešpaties žodžius - Viešpats įspėja saugotis veidmainystės (Lk 12, 1). Sąmoningai suvokdamas ir vertindamas savo elgesį, krikščionis turėtų visiškai atsižadėti veidmainiško elgesio, pagundymų siekti vaizduoti save geresniu nei yra.
Kitas vaistas - nuoširdumas. Paprastas, dviveidiškumo neiškreiptas kreipinys ir santykis į Dievą geriausiai žmones gydo nuo veidmainystės. Viešpats juk yra pasakęs, jog Jis žvelgia ne į žmogaus išorę, bet į vidų. Dievas mato žmogaus širdį ir tikisi atitinkamos maldos, atgailos ir gyvenimo.
Pagarbiai,
pastorius Ramūnas Jukna
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
