kadangi gaunate daug klausimų ir atsakymų tenka palaukti, užduosiu kelis klausimus iš karto.
Norėjau pasidomėti kai kurių katalikiškų ir valstybinėmis paskelbtų švenčių šaknimis bei protestantiškų bažnyčių pozicija jų atžvilgiu, biblinį pagrįstumą.
Lapkričio 1-oji - Vėlinės;
Rugpjūčio 15-oji - šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė (Žolinė);
Gruodžio 24-oji - Kūčios.
Būčiau dėkinga, jeigu galėtumėte pateikti kokių nuorodų, kur galėčiau pasiskaityti ir pati šiais klausimais.
Iš anksto dėkoju.
Jūratė
31 metai
Vilnius
Reikia pripažinti, jog Jūsų, miela Jūrate, klausimai yra išties labai platūs, tad negaliu pažadėti, jog atsakymai į juos dėl riboto „Klausimų - atsakymų" rubrikos formato Jus visiškai patenkins. Visgi ačiū už klausimus, nes jie mūsuose tikrai yra labai aktualūs. Tikrai, prieš imant švęsti vieną ar kitą šventę, išmintinga pasigilinti į tos šventės ištakas ir prasmę, o kalbant apie religines šventes - ir į jų pagrįstumą Šventajame Rašte.
Akivaizdu, jog ankstyvoji Bažnyčia šventė viso labo dvi šventes - Velykas ir Sekmines - ir visos kitos šiandien švenčiamos religinio turinio šventės atsirado kur kas vėliau, krikščionybei plintant pagoniškose tautose, „sukrikščioninant" vietines šventes ir suteikiant joms krikščioniško tikėjimo motyvų. Tai vienas iš bandymų kontekstualizuoti, „įkultūrinti" krikščionybę pagoniškoje terpėje. Ilgainiui tokios šventės virto išimtinai „krikščioniškomis". Taigi kai kurių bažnytinių švenčių ištakų tikrai galime rasti senosiose indoeuropietiškose šventėse.
Kalbant apie Vėlines, jų oficiali šventimo diena Romos katalikų liturgijoje yra lapkričio 2-oji - tai Mirusiųjų pagerbimo diena. Lapkričio 1-oji - Visų šventųjų pagerbimo diena. Pas mus šios dvi datos paprastai apjungiamos ir minimos vieną, lapkričio 1 dieną, akcentuojant mirusiųjų pagerbimą - Vėlines.
Manoma, kad Visų šventųjų šventė buvo švenčiama jau IV amžiuje, pagerbiant ankstyvosios bažnyčios kankinius. Oficialiai ši šventė katalikų bažnyčioje įteisinta tik 1480 m. Apie visų mirusiųjų atminimą imta kalbėti VII amžiuje, o X amžiaus pačioje pabaigoje (998 m.) Kluny vienuolyno abatas visų jam priklausančių vienuolynų kalendoriuje pažymėjo lapkričio 2 dieną, kaip maldos už visus jau mirusius jų vienuolijos narius dieną. Šis pavyzdys paplito po skirtingas Europos bažnyčias bei vienuolynus ir 1311 m. Vėlinių šventė jau oficialiai įvedama į Katalikų Bažnyčios liturgiją. Ilgainiui ši šventė „apaugo" daugeliu papročių, ritualų, kurių čia nevardinsiu, bet galima pasakyti, jog visi jie kilo iš prietarų, jog vėlės aplanko gyvuosius, gali paveikti jų gyvenimą, kad gyvieji gali palengvinti jų likimą anapus, sušvelninti kančias skaistykloje ir t.t. Žodžiu, tikėjimas tiesioginiu ryšiu su vėlėmis yra vienas išskirtinių Vėlinių aspektų. Šiuo pagrindu ir šiandien gyva tradicija šios šventės metu melstis už mirusiuosius.
Tačiau, kaip ir klausiate, ar galime tai pagrįsti Biblija? Manyčiau, kad ne. Šventajame Rašte nekalbama apie gyvųjų ir vėlių kokią nors abipusę įtaką. Šventasis Raštas tvirtina, jog amžinasis gyvenimas yra pasiekiamas žmogui gyvam esant žemėje, įtikėjus Jėzų Kristų, kaip savo nuodėmių atpirkėją ir sielos gelbėtoją. Būtent šis žingsnis lemia žmogaus likimą, o artimųjų ar bažnyčios maldos už jį, deja, jau neturi galios kažką pakeisti. O kalbant apie vėlių įtaką - kerštą ar pagalbą - tai galėtume priskirti žmogiškų prietarų sferai, kadangi Dievo žodis nekalba apie jokią mirusiųjų įtaką gyviesiems. Jis moko, jog svarbu bijoti Dievo, o ne velnio, gyvų ar mirusių žmonių, nes Jis vienas turi galią apspręsti žmogaus sielos likimą tiek šiame, tiek būsimajame gyvenime.
O prisiminti išėjusius artimuosius, prižiūrėti jų kapus - natūralu ir teisinga, tik nereikia melstis jiems ar už juos, nepuoselėti bendravimo su jais vilčių, nesibaiminti ir neįsitempti dėl neva galimos vienokios ar kitokios jų įtakos.
Trumpai aptarkime Žolinės šventę. Tai Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė. Žolinė oficialia katalikų bažnyčios švente tapo tik XX a. viduryje, popiežiui Pijui XII 1950 m. paskelbus dogmą, teigiančią, jog Marija po savo mirties kūnu ir siela, panašiai kaip ir Kristus Jėzus, buvo paimta į dangų. Nors sakoma, kad liturginio šios šventės minėjimo epizodų aptinkama jau V amžiuje. Anot legendos, Marijai mirus, apaštalai, atėję prie kapo, jos kūno neradę, o kapas buvęs pilnas gėlių. Iš čia ir šventės pavadinimas ir įvairios tradicijos su gėlėmis švenčiant Marijos paėmimą dangun.
Kad galėtume įvertinti, kiek ši šventė pagrįsta Šventuoju Raštu, reiktų pasigilinti į jai suteikiamą prasmę. Labai išsamiai ją nusako Antanas Maceina savo paskaitoje apie dangun paėmimo dogmos aktualumą, skaitytoje 1954 m. Marijos tarptautiniame kongrese Romoje. Jį ir pacituosiu: „Pirmieji du aktai - sukūrimas ir atpirkimas - Marijos būtyje buvo įvykdyti vieną ir tą pačią akimirką: Marija buvo sukurta nekalta, vadinasi, atpirkta, nes apsaugota nuo nuodėmės. Tačiau trečiasis aktas - perkeitimas - turėjo ateiti žymiai vėliau. Visi mes jo laukiame dūsaudami (plg. Rom 8, 23) laikų pabaigoje, kada mūsų kūnai bus prikelti, vėl sujungti su siela ir perkelti į amžinąją garbę. Visiems mums šis pastarasis aktas bus bendras. Tuo tarpu Marijai jis jau yra įvykęs žemiškojo gyvenimo pabaigoje. Jis buvo jai individualus. Marija yra pati pirmoji iš visų žmogiškųjų asmenų perkeista, kaip ir pirmoji buvo atpirkta. Šį dieviškąjį veiksmą, kuriuo Marijos būtis buvo perkelta į baigties būseną, mes ir vadiname Dangun Paėmimu. <...> Viešpats pašaukė pas save Motiną su jos siela ir kūnu, nelaukdamas pasaulio istorijos galo, nes Marija į šią nuodėmės istoriją ir nebuvo įjungta. <...> Dangun Paėmimas tapo mums savotiška garantija, kad Kristaus atpirkimas nėra kažkoks tik moralinis permaldavimas, kaip jį supranta protestantizmas, bet tikrai keičiamasis ontologinis aktas, liečiąs tiek visą žmoniją drauge, tiek kiekvieną asmenį skyrium. Marijos asmenybėje štai jis jau yra įvykęs visa savo pilnatve, todėl stovįs prieš mus kaip faktas. <...> Motiniškasis jos vaidmuo savam Sūnui buvo atliktas: Jėzus grįžo pas savo Tėvą, ir Marijai kaip Jo Motinai nebeliko, kas žemėje veikti. Tačiau paėmimu į dangų prasidėjo trečiasis Marijos buvimo tarpsnis - nebe kaip kuklios Mergelės, nebe kaip sūnų globojančios Motinos, bet kaip didžiosios Bendrininkės, kurios veikla apima visą žmoniją ir visą jos istoriją. Paimta į dangų Marija stovi priešais žmoniją Saulėtosios Moters pavidalu. <...> Paimta į dangų, ji dar sėkmingiau vykdo savo visuotinę motinystę, negu būdama žemėje, nes čia ji iš tikro yra visatos Karalienė - Regina mundi."
Trumpai tariant, Marijos paėmimo dangun dogmos loginė priežastis slypi beveik šimtu metu anksčiau (1854 m.) popiežiaus Pijaus IX paskelbtoje nekalto Marijos pradėjimo dogmoje. Mat jei Marija gimė be nuodėmės, ji kartu yra ir atpirkta, tad turėtų būti ir perkeista bei paimta į garbę išskirtiniu būdu, kitaip, negu „eiliniai" mirtingieji. Taigi teigiama, kad Marija turi ypatingą pranašumą prieš likusiuosius, nes ji jau perkeista, tad šis faktas turėtų drąsinti prisikėlimo viltimi ir visuotine Marijos motinyste.
Protestantai, žinoma, nei pirmos, nei antros dogmos nelaiko pagrįstomis Šventuoju Raštu, nes jis nesuteikia Marijai tokio išskirtinumo, kurį jai priskiria žmonės. Pats Kristus nedavė jokio pagrindo išskirti Mariją iš kitų mirtingųjų, Jis nesureikšmino jos, kaip Dievo Sūnaus motinos, statuso, o sakė, kad Jam brolis, sesuo ir motina yra visi tie, kurie laikosi Jo žodžių (Mt 12, 46-50).
Iš Marijos galima pasimokyti nuolankumo prieš Dievą, pasitikėjimo ir atsidavimo Jo valiai, Gelbėtojo atpažinimo Kristaus asmenyje ir nuolankios mokinystės, tačiau nebibliška jai lenktis, ją sudievinti, kliautis jos globa, užtarimu.
Na ir apie Kūčias. Pirmiausia reikėtų patikslinti, jog Kūčių šventė nėra paskelbta valstybine švente. Kūčios - tai apeiginė vakarienė, kuriai susirenkama šeimomis Kalėdų, žmonijos Gelbėtojo Kristaus užgimimo šventės, išvakarėse. Tačiau pasakytina, kad tokią vakarienę praktikuoja ne visas katalikiškas pasaulis. Panašu, jog šiandieninės Kūčios - krikščioniškos tradicijos elementais apvilkta viena iš senovės lietuvių pagoniškų švenčių. Sakoma, jog žodis „kūčia" mūsų protėvių kalboje jau sutinkamas XII a. Šį žodį jie per slavus pasiskolinę iš graikų kalbos ir jis reiškė patiekalą iš įvairių virtų grūdų, aguonų ir medaus. Manoma, jog vienas pirmųjų žodį „kūčia" mininčių lietuviškų šaltinių yra pamokslų rinkinys, vadinamas „Volfenbiutelio Postilė", kuriame sakoma, kad lietuviai buria su kūčiomis - žirniais, kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno. Kaip žinia, ir šiandien Kūčių metu dažnai akcentuojamas maistas (dvylika skirtingų patiekalų pagal apaštalų skaičių, kalėdaičio laužymas) ir įvairūs prietarai, burtai.
Tiesa, pažangesni katalikai bando Kūčių vakarienei suteikti gilesnių prasmių. Štai vieno autoriaus mintis:
„Į mums brukamus papročius, kurie dažnai savo turiniu neturi nieko bendra su krikščionišku paveldu, turime žiūrėti kritiškai. Kartais Kūčios, Kalėdos būna vienintelė šventė metuose, kai susirenka visi šeimos nariai, tad svarbu, kad šventinis stalas suburtų bendravimui ir maldai, o ne būrimų salonų tradicijoms. <...> Bendra malda, būdravimas, šviesa, neprabangus valgis liudija apie šeimos atvirumą ateinančiam Kristui, byloja, kad Jis čia laukiamas, kad ši šeima nori gyventi pagal Jo paskelbtą Evangeliją."
Kūčios dar pavadinamos budėjimu, susirinkusioms šeimoms budint, laukiant užgimsiančio Gelbėtojo, panašiai kaip ir Izraelis Egipte išėjimo iš vergystės namų išvakarėse šeimomis drauge valgė ir budėjo.
Visgi, kad ir kokią prasmę Kūčioms priskirtume, Šventasis Raštas neįsako ir neįpareigoja švęsti nei Kūčių, nei taip pat ir Kalėdų. Tačiau tai nereiškia, kad minėti Kristaus atėjimą ir jo išvakarėse šeimomis bendrauti ir melstis, drauge susikaupiant ir apmąstant Dievo Sūnaus įsikūnijimo stebuklą ir jį lydinčią malonę, yra netinkama tradicija. Jei tik toks šventimas statydina ir ugdo Dievo valios pažinimu, teikia šlovę Dievui, manau, jis yra geras ir priimtinas. O nuo tariamai dievotų, Evangelijos mokymui svetimų, iš žmogaus, ne iš Dievo, kylančių požiūrių ir praktikų, manau, reiktų atsiriboti.
Pateikiu, Jums prašant, ir keletą nuorodų, kur galėsite daugiau pasiskaityti apie kiekvieną iš minėtų švenčių:
http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=6520&Itemid=404
http://www.straipsniai.lt/gaires/Vėlinės
http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=74
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
