Henochas ėjo savo kelią su Viešpačiu ir buvo paimtas, kad taptų grįžimo ženklu visoms kartoms (Siracho 44,16). Gal galite pakomentuoti šią eilutę, nes aš nelabai suprantu.


Ieva

17 metų




Siracho knyga (Ekleziastiko) yra išmintingų posakių ir pamokymų rinkinys, užrašytas tarptestamentiniu laikotarpiu (IIa pr. Kr.). Šis tekstas buvo plačiai naudojamas ankstyvojoje bažnyčioje, todėl, be abejonės, naudingas ir mums šiandien. Tai skaitinys, galintis pamokyti tikėjimo išminties ir supažindinti mus su to laikotarpio judėjų dvasingumu.

Jūsų paminėta eilutė, kalbanti apie Henochą (Sir 44,16) yra sutinkama knygos dalyje, skirtoje tikėjimo protėvių šlovei, ir vadinasi „Giesmė mūsų protėvių garbei". Protėvių sąraše Henochas paminimas pirmuoju: „Henochas ėjo savo kelią su Viešpačiu ir buvo paimtas [į dangų], - kad būtų grįžimo [pas Dievą] ženklas visoms kartoms". Keliais skyriais žemiau apie jį vėl sakoma: „Mažai žemėje tėra buvę tokių kaip Henochas, - juk jis buvo paimtas iš žemės į aukštybes" (Sir 49,14).

Norint geriau suprasti, ko autorius siekia pamokyti savo skaitytojus, pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus. (1) Kuo Henocho istorija (žr. Pr 5, 21-24) Senajame Testamente yra išskirinė? (2) Ką galėtų reikšti Ben Siros (autoriaus) komentaras apie tai, jog Henocho paėmimas „yra grįžimo[pas Dievą] ženklas visoms kartoms"?

  1. Henochas Pr 5 skyriaus genealogijoje minimas septintuoju - tai, be abejonės, nuoroda į jo reikšmingumą. Jis, kaip žinome, nemiršta, bet yra paimamas pas Dievą kaip Elijas (žr. 2 Kar 2,11), o tai reiškia, jog iki Kristaus du kartus mirtis neturėjo galios. Be to, tai užuomina, jog ne gyvenimo trukmė (kiti protėviai gyveno kur kas ilgiau), bet jo kokybė, t.y. „vaikščiojimas" ir draugystė su Dievu (tai pakartojama 2 kartus, 22 ir 24 eil.) yra svarbiausia.

  2. Tarptestamentiniu laikotarpiu, kuriam priskirtina ir Siracho knyga, apokaliptinio žanro forma buvo parašytos ir išpopuliarėjo 1 ir 2 Henocho knygos, kuriose pasakojama, kaip Henochas keliauja po visatą, regėdamas sukūrimą, teismą, septynis dangus ir daug kitų „kosminių" dalykų. Nors akivaizdu, jog visa tai labai skiriasi nuo to, ką skaitome apie Henochą Pradžios knygoje, Judas savo laiške mini „septintąjį nuo Adomo, Henochą"( Pr 5, 21-24) ir jam priskiria citatą iš mums mažai žinomos 1 Henocho knygos 1, 9 (Judo 14-15), tarsi patvirtindamas, jog tai vienas ir tas pats asmuo. Greičiausiai ankstyvoji bažnyčia, įtakojama tarptestamentinės tradicijos, galėjo savitai interpretuoti Henocho istoriją, tačiau mums, manau, pakaktų išvados, jog Henochas yra Dievo visai žmonijai pažadėtojo nemirtingumo ženklas ir simbolis.

Galiausiai visi juk stosime prieš Dievą duoti apyskaitos (Rom 14,12), todėl vaikščiokime kaip Henochas su Dievu jau šiame gyvenime, kad nepatektume į teismą (Jn 5, 24), bet su visais šventaisiais paveldėtume mums apreikštą nemirtingumą Jėzuje Kristuje (2 Tim 1,10).

Pastorius Darius Širvys



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas