Agnė
Su pasauliu nutiko panašiai, kaip su tuo obuoliu, kurį pakando kirminas ir kuris pradėjo gesti. Sulig kirmino įsigraužimu pasibaigė ir obuolio „gerovė". Paėmę tokį vaisių į ranką, nesistebime, kad jis sunykęs. Suprantame, jog tikėtis, kad toks obuolys taps sveikas ir sultingas, beprasmiška - juk jis apniktas kenkėjo.
Panašiai nėra ko stebėtis ir šio pasaulio agonijomis. Jos prasidėjo tik po to, kai žmogus leidosi pakandamas „kirmino", gyvatės sugundomas nepaklusti Dievui, pasididžiuoti prieš Jį. Tik po žmogaus nuopuolio iš Dievo lūpų išgirstame tokius žodžius kaip „vargas", „skausmas", „prakeikimas" (žr. Pr 3,16-19). Dėl savo nuodėmės žmogus pasmerkė save tamsybių valdžios įtakai. Savo neklusnumu žmogus ne tik save, bet ir visą kūriniją pajungė tuštybei ir suirimo vergijai, kurioje ji kankinasi ir dejuoja (žr. Rom 8, 20-23).
Taigi Dievas leidžia mirčiai kartinti žmogaus gyvenimą, kadangi šis pats ją pasirinko: „... nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi" (Pr 2,17). Visgi nereikėtų manyti, jog Dievas yra aktyvus visų žmogaus bėdų iniciatorius, tarsi degtų ambicija atlyginti, atkeršyti žmogui už jo neklusnumą. Būtent tokį Dievo, kaip despoto, paveikslą įsivaizduoja ne vienas žmogus. Visą blogį ir neteisybę reikėtų kildinti iš mirčiai pajungtos tamsybių sferos, kurioje veikia tam tikri dėsningumai, ir kurią, kaip savo gyvenimo aplinką, žmogus pats pasirinko. Juk atitinkamoje aplinkoje tam tikri reiškiniai yra savaime suprantami, - tarkime nusikalstamame pasaulyje smurtas, žudymai yra „adekvatūs" tos aplinkos ypatumai. Taip ir šis pasaulis - pradžioje buvo tobulas, bet dėl nuodėmės jo surėdymas iškrypo, ir yra apimtas tamsos kunigaikščio, piktosios dvasios, įtakos. Kadangi Kristaus viešpatystė nėra regimai iki galo apreikšta, neturėtume stebėtis, kad jis piktas, pilnas blogio skausmo ir neteisybės. Pažeista šio pasaulio prigimtis negabi brandinti tik saldžių vaisių.
Dievas yra paruošęs išganymą nuo tokios pragaištingos tikrovės, tačiau jį įgyvendins tik būsimajame pasaulyje ir tik tiems, kurie šiame gyvenime turėjo išganymo viltį Jėzaus Kristaus atpirkime. O iki tol teks susitaikyti, kad kitaip nebus. Sušvelninti šią padėtį mes, kaip krikščionys, galime tiesos liudijimu, teisaus gyvenimo pavyzdžiu ir malda, melsdami Dievo karalystės atėjimo ir Jo apsaugos nuo piktojo, nes, nors tamsa ir viešpatauja, visgi ne savavališkai, ne be Aukščiausiojo užbrėžiamų ribų.
Linkiu Viešpaties paguodos, ramybės ir vilties!
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
