Esama nuostatos, jog tikintysis turi vengti pasaulio, nes taip neva ugdomas šventumas, saugomas tikėjimas. Remiamasi  apaštalo Jono žodžiais „nemylėkite pasaulio". Neskatinama ir neraginama dalyvaut visuomeninėje veikloje, o tik bažnytinėje. Išsivysto požiūris, o neretai ir visas gyvenimas, kuris tarsi sako: aš geresnis nei tie netikintys žmonės. Žiūrima į pasaulį iš aukšto. Manau, tai nebiblinė nuostata. Kaip čia yra? Ir dar: ar tokiai nuostatai vyrauti nepadeda bažnyčios ir valstybės atskyrimo teorija?

Ačiū už atsakymą.

Marius, 33 metai, Klaipėda





Sveiki.

Turbūt neperdėsiu pasakydamas, jog nuostata, apie kurią kalbate, tai vienur, tai kitur gyvavo per visą bažnyčios istoriją. Ne išimtis ir šiandienà - tarp krikščionių pasitaiko tokio santykio į pasaulį. Bilija nemoko absoliučiai izoliuotis nuo pasaulio, tačiau joje rašoma apie tam tikrą atsiribojimą. Tiek Kristus, tiek apaštalai kalbėjo apie įtikėjusiųjų ir pasaulio prigimčių skirtingumą ir nesuderinamumą: Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs - ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia (Jn 15,19). Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu? <...> Todėl: "Išeikite iš jų ir atsiskirkite, - sako Viešpats, - ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys, - sako visagalis Viešpats" (2Kor 6,15;17-18). Taigi nėra taip, kad toks požiūris į pasaulį neturėtų jokio biblinio pagrindo. Tačiau tai tik dalis tiesos, kadangi čia pat Kristus siunčia savuosius (nors šie ir ne iš pasaulio) į pasaulį (žr. Jn 17,18), o Paulius, kaip apaštalas pagonims, tokį pašaukimą puikiai įkūnija. Atrodytų, jog Paulius, ragindamas atsiskirti nuo netikinčių, o pats eidamas pas juos, sau prieštarauja. Tačiau tikrai ne. Atsiriboti jis ragina nuo netikinčiųjų praktikuojamų nedorybių, o ne nuo žmonių. Dievas myli visus žmones, bet ne visiems jų darbams pritaria. Tad į žmones reikia eiti, tačiau ne tam, kad kartu nuodėmiautume, o kad su meile, išmintimi ir kantrybe juos kviestume tikėjimui ir atgailai.

Taigi kontaktų su pasauliu vengimas, teisuoliškas žvilgsnis į netikintį žmogų - akivaizdus kraštutinumas, nors tuo pat metu negalime nuvertinti ir Rašto perspėjimų saugotis persiimant bedieviška pasaulio ideologija, nes čia jau tykos kitas - sekuliarumo - kraštutinumas.

Nemanau, kad bažnyčios ir valstybės, kaip institucijų, atskyrimas turėtų aštrinti tikinčiojo santykį sekuliarios visuomenės atžvilgiu. Bažnyčios ir valstybės atskirymas byloja apie skirtingas šių institucijų veiklos sferas, t.y. tarnavimą tai pačiai visuomenei, tik skirtingais klausimais ir priemonėm. Tad ši atskirtis neturėtų skatinti bažnyčios užsidarymo savyje, o kaip tik įpareigoja imtis jai priderančios dvasinės tarnystės visuomenėje.

Pastorius Mindaugas Sakalauskas



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas