Jau daugiau nei metus Kauno bendruomenėje nagrinėjome pirmąjį apaštalo Pauliaus laišką korintiečiams ir galiausiai šią Šventojo Rašto studijų atkarpą įveikėme. Noriu apžvelgti kai kurias, dėmesį patraukusias, apaštalo Pauliaus mintis, visų pirma skirtas korintiečiams, tačiau galinčias pamokyti ir mus.
Pas apaštalą Paulių į Efezą atvykę Korinto tikintieji perdavė bendruomenės laišką su įvairiais jam skirtais klausimais ir papasakojo apie bendruomenės gyvenimą. Išgirdęs atvykusiųjų pasakojimą ir perskaitęs laišką, apaštalas buvo sukrėstas korintiečių kūniškumo. Paulius mylėjo Korinto tikinčiuosius ir rūpinosi jais, kaip tėvas rūpinasi savo vaikais. Tokią savo nuostatą korintiečiams jis išsako tiesiai: Tai rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet neturėsite daug tėvų, nes Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje. Todėl raginu jus: būkite mano sekėjai! (1 Kor 4, 14-16). Būtent ta meilė ir rūpestis skatino apaštalą rašyti daug nemalonių pastabų, idant pažadintų krikščionišką korintiečių nuovoką ir apšviestų jų kūniškumo apraiškas.
Jeigu šio laiško žodžiuose nematytume tėviškos Pauliaus meilės, kai kurios jo pastabos galėtų būti suprastos kaip įžeidimas. Korintiečiai galvojo, kad yra labai išmintingi bei dvasingi, o apaštalas jiems rašė: Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, - argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? (1 Kor 3, 1-3). Manydami esą dvasingi, korintiečiai nesuprato krikščionybės esmės, kurią atveria Kristaus kryžiaus auka, ir nesuprato tarnystės paskirties. Apaštalas, pasitelkdamas kasdienio gyvenimo pavyzdžius, jiems kaip vaikams turėjo aiškinti Dievo tarnų vietą Kristaus kūne. Vadovaudamiesi savo požiūriu į gyvenimą, Korinto tikintieji susidarė nuomonę, kad Viešpaties tarnai konkuruoja tarpusavyje stengdamiesi pralenkti vienas kitą aukštesniu dvasingumo lygiu ir patraukti žmones savo pusėn. Paulius tiesiu klausimu ir keliais trumpais sakiniais sugriovė tokias korintiečių mintis: Kas yra Paulius? Kas yra Apolas? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpats kiekvienam skyrė. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas - augintojas. Kas sodina ir kas laisto, yra viena, ir kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą (1 Kor 3, 5-8).
Apaštalas atvėrė korintiečiams nesuvoktą perspektyvą - nei jis pats, nei Apolas nėra viešpataujantys jiems vadovai, besistengiantys pranokti vienas kitą, kaip buvo įprasta korintiečius supusioje aplinkoje, bet tarnai, tarnaujantys pagal Viešpaties skirtą saiką. Siekdami dvasinio pranašumo, korintiečiai pasidavė išdidumui. Jie vieni prieš kitus ėmė girtis pamokslininkais, nematydami, jog ne tik iškreiptai suvokė Dievo tarnų paskirtį, bet ir pametė iš akių savo tikėjimo pamatą - Kristaus auką. Šią korintiečių kūniškumo apraišką apaštalas laiške parodo iš įvairių pusių. Kiekviena tikinčiųjų grupė, aukštinanti save prieš kitus bendruomenės žmones, galvojo esanti išskirtinai išmintinga bei dvasinga, tačiau savo veiksmais jie parodė, jog yra kūniški ir nesupranta nei Dievo išminties, nei tikrojo dvasingumo. Dvasiniai žmonės suvokia Kristaus kryžiaus vertę ir mato Viešpaties kryžiuje atsiveriančią Dievo jėgą bei išmintį. Jie iš tiesų žino, jog visi tikintieji yra išpirkti už be galo didelę kainą, ir joks Dievo tarnas, joks Dvasios judėjimas, jokie išoriniai pasireiškimai, jokios krikščioniško mokymo detalės negali tapti reikšmingesnės už Kristaus kryžių. Tačiau ši išmintis korintiečiams buvo svetima, ir tai atsispindėjo visame jų krikščioniškame gyvenime. Jie vertino vienas kito dvasingumą ir manėsi galį jį teisingai išmatuoti. Tuo pat metu jų bendruomenėje buvo toleruojamas toks palaidumas, kokio nesigirdėjo net pas pagonis.
Jeigu, būdami krikščionys, miglotai matome Kristaus kryžiaus didybę, iškreiptai suvoksime ir tolerancijos ribas. Tapsime nepakantūs tam, ką turėtume priimti, bet toleruosime neleistinas nuodėmės apraiškas.
Korintiečiams atrodė, kad jie žino daug dvasinių tiesų, bet jų žinojimas buvo tuščias, nes neatsispindėjo gyvenime. Apaštalas kelia jiems klausimus, atkreipdamas dėmesį į svarbias tikėjimo tiesas: Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi esate neverti išspręsti menkų bylų? Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau - kasdieninius dalykus? Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su paleistuve, tampa vienas kūnas su ja? Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?(1 Kor 6, 2-3.9.15-16.19). Korintiečiai žinojo Pauliaus išvardintas tiesas, tačiau elgėsi kaip jų nežinantys ir nematantys savo ateities. Jeigu Korinto tikintieji būtų aiškiai suvokę savo tapatybę ir jų laukiančią ateitį, jie jokiu būdu nesibylinėtų vieni su kitais pagoniškose teismo institucijose ir netoleruotų savo gyvenime praeities nuodėmių.
Tas pats pasakytina ir apie mus. Dvasinių tiesų žinojimas mums turi tapti aiškiu vidiniu tikrovės matymu. Tik tuomet tos žinios paveiks mūsų elgesį. Priešingu atveju žinosime bei deklaruosime viena, o darysime kita.
Korintiečių krikščioniškos laisvės samprata taip pat liudijo jų kūniškumą bei prasilenkimą su krikščionybės esme. Jie galvojo, kad, remdamiesi turima dvasinio pasaulio samprata, gali elgtis, kaip jiems patogu, neatsižvelgdami į šalia esančius tikėjimo brolius bei seseris. Apaštalas prabilo apie tais laikais labai svarbią gyvenimo sritį - aukas stabams: Dėl aukų stabams mums aišku: mes visi turime pažinimą. Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo. Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8, 1-2). Korintiečiai manė, kad jau pakankamai aiškiai žino, jog stabai nieko nereiškia ir yra tik vienas tikrasis Dievas, o toks žinojimas leidžia jiems nesivaržant eiti į stabų šventyklas ir sėstis prie vieno stalo su stabų garbintojais. Jie jau pakankamai „subrendę" tokiam elgesiui. „Kas gali varžyti mano krikščionišką laisvę?" Tačiau toks nesiskaitymas su silpno tikėjimo broliais atskleidė, jog nėra suprastas Kristaus pasiaukojimas ir nesekama Viešpaties paliktu pavyzdžiu.
Manau, kad ir mums dažnai norėtųsi supaprastinto žinojimo, kuriuo vadovaudamiesi galėtume elgtis nebekvaršindami sau galvos ir įsivaizduoti esą tikrai dvasingi krikščionys. Tačiau visas Raštas liudija ne apie sustingusio žinojimo galimybę, bet apie poreikį intensyviai ir nuolankiai ieškoti Viešpaties, su meile bendraujant tarpusavyje. Esame pašaukti kasdien sekti Kristumi ir Jį kasdien pažinti.
Nesuvokdami Kristaus aukos reikšmės, korintiečiai ėmė abejoti ir Pauliaus apaštalyste. Keistas jis apaštalas - nesinaudoja savo apaštališkomis teisėmis, elgiasi nesuprantamai. Korinto tikintieji spėjo primiršti, kad Pauliaus tarnavimo dėka pažino Viešpatį ir, nesuprasdami jo elgesio priežasčių, ėmė jį kaltinti apaštalui netinkamu santūrumu. Pauliui teko įrodinėti savo apaštalystę: Ar aš ne apaštalas? Ar aš ne laisvas? Ar nesu regėjęs Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties? Ar jūs ne mano darbo vaisius Viešpatyje? Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai jums, be abejo, esu, nes mano apaštalystės antspaudas esate jūs Viešpatyje. Štai mano pasiteisinimas prieš tuos, kurie mane kaltina. Argi mes neturime teisės valgyti ir gerti? Ar neturime teisės vaikščioti kartu su seserimi, žmona, kaip kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas? (1 Kor 9, 1-5). Savo apsigynimą apaštalas apvainikuoja Kristaus meilę ir pasiaukojimą atspindinčia nuostata: Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas. <...>Todėl ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei. Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo bažnyčios, kaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, neieškodamas sau naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti (1 Kor 9, 22-23; 10, 31-33).
Korintiečių kūniškumas reiškėsi įvairiausiomis formomis, kartais įgaudamas ir perdėto dvasingumo pavidalą. Tai atskleidžia Korinto tikinčiųjų klausimas apie susilaikymą nuo santuokinio gyvenimo. Nors apaštalas ir pritaria tam, kad yra gerai susilaikyti nuo intymaus gyvenimo, bet aiškiai pasako, jog tai nerodo didesnio dvasingumo. Priešingai, santuokinis gyvenimas, sutuoktiniams tarnaujant vienas kitam, apsaugo nuo bereikalingų pagundų. Tiek santuoka, tiek susilaikymas nuo jos yra Dievo dovana, ir neturėtume manyti, kad viena iš jų liudija didesnį dvasingumą negu kita.
Tariamu dvasingumu pridengtos kūniškumo apraiškos buvo matomos ir Korinto bendruomenės susirinkimuose. Korintiečiai supainiojo asmeninį gyvenimą su bendruomeniniu. Tai, kas priimtina privačioje erdvėje, jiems atrodė tinkama ir bendruomenės susirinkimuose. Jie galvojo, kad ypatingai pašlovins Dievą daug laiko bendruomenės susirinkimo metu kalbėdami kitomis kalbomis ir taip parodydami, jog elgiasi įkvėpti Šventosios Dvasios. Tačiau Paulius vėl įvardija jų kūniškumo ženklus. Taip darydami jie parodo savo nebrandumą. Kitos kalbos yra nuostabi Viešpaties dovana privačiame maldos kambarėlyje, bet jei ji įkyriai skelbiama bendruomenės susirinkime, praranda savo prasmę. Apaštalas liudija: Dėkui mano Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus, vis dėlto bažnyčioje geriau pasakysiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis (1 Kor 14, 18-19). Korintiečių požiūris į Dvasios pasireiškimus bendruomenės susirinkimo metu buvo iškreiptas kūniško pasipūtimo. Apaštalas Paulius visus tikinčiuosius matė kaip vieną Kristaus kūną, susidedantį iš įvairiausių narių, o skirtingus Dvasios pasireiškimus kaip įvairių to paties kūno narių veiksmus. Tuo tarpu korintiečiai ieškojo savo pranašumo prieš kitus. Toks savanaudiškas požiūris gesina Dievo Dvasią ir trukdo Kristaus kūnui augti bei bręsti. Šiandien kalbėdami apie Kristaus kūną turėtume galvoti ne tik apie vienos bendruomenės žmones, bet ir apie skirtingas bendruomenes bei konfesijas, suvokdami, jog visi esame vieno Kristaus kūno nariai.
Kadangi korintiečiai menkai suprato Kristaus pasiaukojimo pavyzdį, jie nesuvokė ir dieviškos meilės svarbos dvasingumo paieškose. Kaip stipri šviesa, apšviečianti visą žmogiškų ambicijų tuštybę, sušvinta apaštalo rodomas prakilnesnis kelias: Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 1-8).
Ir galiausiai viena skaudžiausių korintiečiams išsakytų apaštalo pastabų - nesuprastas Jėzaus kryžius ir mirusiųjų prisikėlimas. Kai kurie iš jų nepažino Dievo. Jiems atrodė, kad Jėzaus prisikėlimas - tai kažkoks atskiras, savarankiškas įvykis, susijęs tik su jų dvasiniu atgimimu, tačiau neturintis nieko bendro su jų pačių kūnų prisikėlimu. Tačiau apaštalas Paulius aiškino korintiečiams, kad, jeigu Kristus prisikėlė iš numirusių, tai ir mūsų, Juo įtikėjusiųjų, gendantys mirtingi kūnai galiausiai Dievo jėga bus prikelti ir taps panašūs į prisikėlusio Viešpaties negendantį kūną. Kristaus prisikėlimas yra Dievo paliudijimas, kad atpirkimas iš tiesų įvyko ir Viešpaties nueitas kryžiaus kelias nėra silpnumas bei kvailystė, bet Dievo išmintis ir jėga.
Kristaus prisikėlimo tiesos turbūt niekada iki galo nesuvoksime, tačiau tikėdami ja esame veikiami tos Dvasios, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių ir galime kartu su apaštalu džiaugtis šlovingų pakeistų kūnų viltimi.
Tikiuosi, jog apžvelgtos apaštalo Pauliaus mintys apsaugos ir mus nuo klaidingų dvasingumo paieškų.
Dail. Rembrantas. „Apaštalas Paulius kalėjime“.
