KAIP ATSIRADO BIBLIJA?
KANONINĖS NAUJOJO TESTAMENTO KNYGOS
Priežastys, nulėmusios jų atrinkimą
Ir tą dieną, kuri vadinama sekmadieniu, į vieną vietą draugėn susirinkdavo visi, gyvenantys miestuose ar kaimuose, ir, kiek leisdavo laikas, buvo skaitomi apaštalų prisiminimai arba pranašų raštai. O skaitytojui baigus, vadovaujantysis susirinkimui išsakydavo savo pamokymus ir paragindavo visus sekti tais gerais pavyzdžiais. Justinas kankinys (100-165 m. po Kr.)
Jos buvo pranašiškos
„Visų pirma įkvėptas knygas rinkti ir saugoti paskatino tai, kad jos buvo pranašiškos. Jeigu jos buvo parašytos apaštalo ar Dievo pranašo, tai tos knygos turėjo vertę. O jei turėjo vertę, tai jas reikėjo saugoti. Apaštalų laikais, kai buvo surenkami ir platinami apaštalo Pauliaus laiškai (plg. 2 Pt 3,15-16; Kol 4,16), tokią tendenciją buvo galima aiškiai įžvelgti" (Geisler, GIB, 277).
Ankstyvosios Bažnyčios poreikiai
Bažnyčioms reikėjo žinoti, kokios knygos turi būti skaitomos, gerbiamos ir pritaikomos skirtingomis ir dažnai net pavojingomis sąlygomis, kai socialinė ir religinė aplinka iš esmės buvo pagoniška. Joms iškildavo begalės spręstinų problemų, todėl reikėjo užtikrintumo, kad knygos, tarnaujančios tikintiesiems kaip pagrindinis autoriteto šaltinis, yra patikimos.
Erezijų atsiradimas
Jau 140 m. po Kr. eretikas Markijonas suformavo savąjį neišbaigtą kanoną ir ėmėsi jį skelbti. Kovodama su neigiama jo įtaka, Bažnyčia turėjo pati atrinkti kanonines Naujojo Testamento knygas.
Suklastotų rankraščių išplitimas
Dauguma Rytų bažnyčių naudojosi akivaizdžiai suklastotomis knygomis. Dėl šios priežasties taip pat reikėjo greičiau apsispręsti kanono klausimu.
Misijos
„Krikščionybė sparčiai plito į kitas šalis, todėl atsirado poreikis išversti Bibliją į kitų tautų kalbas. [...] Jau pirmoje antrojo amžiaus pusėje Biblija buvo išversta į senąją sirų ir senovės lotynų kalbas. Kadangi misionieriai negalėjo išversti dar neegzistuojančios Biblijos, tad visas dėmesys buvo sutelktas į tai, kurios knygos iš tiesų galėtų priklausyti patikimam, autoritetingam krikščioniškam kanonui" (Geisler, GIB, 278).
Persekiojimai
303-iais mūsų eros metais imperatoriaus Diokleciano išleistas ediktas pareikalavo sunaikinti visas šventas krikščionių knygas. Kas gi norės mirti galbūt tik dėl religinės, bet ne šventos knygos? Krikščionys norėjo žinoti, kurios knygos iš tiesų yra šventos.
PRIPAŽINTASIS KANONAS
Atanazas Aleksandrietis
Atanazas (367 m.) pateikia mums patį ankstyviausią Naujojo Testamento knygų sąrašą, kuris visiškai sutampa su šių dienų Naujojo Testamento sudėtimi. Sąrašas buvo pateiktas jo sveikinamajame laiške bažnyčioms. Štai kaip jis rašė: „Ir vėl niekaip nepabosta kalbėti apie Naujojo Testamento knygas. O jos yra šios: keturios evangelijos, pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną. Po to turime Apaštalų darbus ir laiškus (vadinamus visuotiniais), jų yra septyni: Jokūbo - vienas; Petro - du; Jono - trys; po jų - vienas Judo. Be to, dar yra keturiolika apaštališkų Pauliaus laiškų, parašytų tokia tvarka: pirmiausia laiškas romiečiams; po to du korintiečiams; po jų - galatams; kitas - efeziečiams; po to - filipiečiams; po jų - kolosiečiams; po šitų - du laiškai tesalonikiečiams, ir tada hebrajams; ir dar du Timotiejui; vienas Titui; ir galiausiai tas, kur Filemonui. O be šitų dar Apreiškimas Jonui" (Athanasius, L, 552).
Jeronimas ir Augustinas
Kai tik savo sąrašą išplatino Atanazas, jo pavyzdžiu pasekė ir Jeronimas su Augustinu, taip pat apibrėždami Naujojo Testamento kanoną, sudarytą iš dvidešimt septynių knygų (Bruce, BP, 112).
Polikarpas ir jo bendraamžiai
Polikarpas (115 m.), Klemensas iš Aleksandrijos (apie 200 m.) ir kiti ankstyvosios Bažnyčios tėvai, kalbėdami apie Senojo ir Naujojo Testamentų knygas, sakydavo: „Kaip pasakyta tuose Raštuose".
Justinas Kankinys
Savo pirmojoje apologijoje kalbėdamas apie Komuniją, Justinas Kankinys (100-165 m.) rašė (1, 67): „Ir tą dieną, kuri vadinama sekmadieniu, į vieną vietą draugėn susirinkdavo visi, gyvenantys miestuose ar kaimuose, ir, kiek leisdavo laikas, buvo skaitomi apaštalų prisiminimai arba pranašų raštai. O skaitytojui baigus, vadovaujantysis susirinkimui išsakydavo savo pamokymus ir paragindavo visus sekti tais gerais pavyzdžiais."
Savo Pokalbyje su žydu Trifonu (p. 49, 103, 105, 107) cituodamas iš Evangelijų, jis papildo: „Kaip parašyta." Jis pats ir Trifonas turėjo žinoti, ką reiškia žodžiai: „Kaip parašyta", t.y. šiuo posakiu tiesiogiai pripažįstama, kad Šventasis Raštas yra įkvėptas.
Ireniejus
Apie Ireniejaus (180 m.) darbų svarbą F.F. Bruce'as rašė:
„Jo [Ireniejaus] liudijimų reikšmė glūdi jo ryšiuose su apaštalų laikais ir plačiuose ekumeniniuose kontaktuose. Kilęs iš Mažosios Azijos, kur mokėsi prie paties Polikarpo kojų, ir buvęs Jono mokiniu, jis 180 m. tapo Liono vyskupu. Jo raštai liudija apie tai, kad į kanoną buvo įtraukta keturių dalių Evangelija, Apaštalų darbai, Laiškai: Romiečiams, 1 ir 2 Korintiečiams, Galatams, Efeziečiams, Filipiečiams, Kolosiečiams, 1 ir 2 Tesalonikiečiams, 1 ir 2 Timotiejui, Titui, 1 Petro ir 1 Jono bei Apreiškimas. Iš jo traktato Prieš Erezijas (III, 2, 8) akivaizdu, kad 180 m. mintis apie keturių dalių Evangeliją krikščioniškajame pasaulyje jau buvo tapusi aksioma ir tuo buvo naudojamasi kaip nekintamu ir akivaizdžiu dalyku, kaip, pavyzdžiui, yra keturios pasaulio šalys kompase (kaip mes jas vadiname) ar keturios pagrindinės vėjo kryptys" (Bruce, BP, 109).
Ignotas Antiochietis
Ignotas (50-115 m.) rašė: „Visai nenoriu jums įsakinėti kaip Petras ar Paulius, nes jie buvo apaštalai" (Trall. 3. 3).
Bažnyčios susirinkimai
F.F. Bruce'as rašo: „Kai pagaliau Bažnyčios susirinkimas - Hipono susirinkimas 393 m. - oficialiai įvardijo 27 Naujojo Testamento knygas, tuo jis tik patvirtino jau anksčiau jų įgytą autoritetą ir tiesiog raštiškai užfiksavo jau anksčiau įsigalėjusį kanoniškumą. (Po ketverių metų Hipono susirinkimo sprendimas buvo dar kartą patvirtintas Kartaginos trečio susirinkimo.)" (Bruce, BP, 113).
Nuo to laiko Romos katalikų, protestantų ar Rytų ortodoksų bažnyčiose nebeiškildavo jokių rimtų ginčų dėl 27 pripažintų Naujojo Testamento knygų.
KANONO KLASIFIKACIJA
Kanoninės Naujojo Testamento knygos buvo suklasifikuotos taip, kaip nurodyta lentelėje.
Naujojo Testamento apokrifai
Apokrifų sąrašas
• Pseudobarnabo laiškas (70-79 m.)
• Laiškas korintiečiams (apie 96 m.)
• Senoji Homilija, arba vadinamasis Klemenso antras laiškas (maždaug 120-140 m.)
• Hermo Ganytojas (apie 115-140 m.)
• Didachė, Dvylikos mokymas (apie 100-120 m.)
• Petro Apokalipsė (apie 150 m.)
• Pauliaus ir Teklės darbai (170 m.)
• Laiškas laodikiečiams (IV a.?)
• Evangelija pagal hebrajus (65-100 m.)
• Polikarpo laiškas filipiečiams (apie 108 m.)
• Septyni Ignoto laiškai (apie 100 m.)
Bet tai tik dalis abejotinų ir atmestų rašinių (Geisler, BP, 297-316).
Kodėl jie buvo atmesti?
Geisleris ir Nixas taip argumentuoja jų nepripažinimą kanoninėmis knygomis: „(1) Nė vienas jų nepelnė būti ilgiau ar plačiau pripažinti. (2) Dauguma jų niekada negalėjo pretenduoti į geresnį nei pusiau kanoninį statusą ir nebuvo prijungti prie įvairių kitų rankraščių ar paminėti jų turiniuose. (3) Nė vienas pagrindinis kanonas ar Bažnyčios susirinkimas nėra jų pavadinęs įkvėptomis Naujojo Testamento knygomis. (4) Tas ribotas pripažinimas, kurio susilaukė dauguma iš šių knygų, paaiškinamas tuo, kad apie kai kurias iš jų būdavo galima rasti užuominų kanoninėse knygose (pvz., Laiške kolosiečiams 4 sk. 16 eil. minimas laiškas laodikiečiams), arba dėl tariamos apaštalo autorystės (kaip, pvz., Pauliaus darbai). Išvardijus šias išvadas, lieka labai menka abejonė dėl jų nekanoniškumo" (Geisler, GIB, 317).
Evangelijos | Istorija | Laiškai (Pauliaus) | Laiškai (bendri) | Pranašystė |
Mato, Morkaus, Luko, Jono | Apaštalų darbai | Romiečiams, 1 Korintiečiams, 2 Korintiečiams, Galatams, Efeziečiams, Filipiečiams, Kolosiečiams, 1 Tesalonikiečiams, 2 Tesalonikiečiams, 1 Timotiejui, 2 Timotiejui, Hebrajams Titui, Filemonui | Jokūbo, 1 Petro, 2 Petro, 1 Jono, 2 Jono, 3 Jono, Judo | Apreiškimas |
SENOJO TESTAMENTO KANONAS
Jamnijos teorija
Daugelis mokslininkų plėtoja teoriją, kad 90 m. po Kr. Jamnijoje, netoli Jafos, posėdžiavusi rabinų taryba galiausiai sutarė, kurios knygos turi įeiti į hebrajiškąjį kanoną, o kurios ne. Ši teorija abejotina, nes Jamnijos mieste nieko panašaus pasiekta nebuvo. Rabinai ne tik kad neapsisprendė dėl kanono, bet greičiau atvirkščiai: „Iškėlė klausimus dėl atskirų knygų įtraukimo į kanoną. Knygos, kurias taryba atsisakė pripažinti kanoninėmis, nebuvo pats svarbiausias susirinkimo klausimas. Svarbiausia rabinams rūpėjo ne naujas knygas įtraukti į kanoną, bet išsiaiškinti, ar tam tikros knygos turi teisę likti kanone" (Ewert, ATMT, 71). Rabinai diskutavo dėl Esteros, Patarlių, Mokytojo, Giesmių giesmės ir Ezechielio knygų. „Tačiau pabrėžtina, kad kai buvo diskutuojama dėl šių knygų, nebuvo net minties, kad jas reikia išbraukti iš kanono. Taigi Jamnijoje vykusiose diskusijose daugiau buvo kalbama „ne apie tam tikrų knygų įtraukimą į kanoną, o greičiau apie jų teisę likti jame" (Ewert, ATMT, 72).
H.H. Rowley rašė: „Iš tikrųjų tai labai abejotina, ar apskritai teisinga kalbėti apie Jamnijos tarybą. Žinome apie ten vykusias diskusijas tarp rabinų, bet nieko negirdėjome apie bent vieną ten priimtą formalų ar įpareigojantį nutarimą. Tad visai tikėtina, jog ten vyko tik neformalios diskusijos, tačiau, nepaisant to, jos neprisidėjo prie žydų tradicijų susikristalizavimo ir jų įtvirtinimo" (Rowley, GOT, 170).
Iš tiesų „[...] joks žmogiškasis autoritetas ir jokia rabinų taryba niekada nėra suteikę knygai [Senajam Testamentui] jokios galios", - teigia Biblijos tyrinėtojas Davidas Ewertas. „Šios knygos buvo įkvėptos Dievo ir nuo pradžių turi Jo autoriteto atspaudą. Per ilgo knygų naudojimo žydų bendruomenėje metus jų autoritetas buvo pripažintas, ir tinkamu laiku jos buvo įtrauktos į kanoninių knygų rinkinį" (Ewert, ATMT, 72).
Pripažintasis kanonas
Faktai aiškiai byloja, kad hebrajiškasis kanonas buvo įtvirtintas gerokai anksčiau nei pirmojo mūsų eros amžiaus pabaiga, galima spėti, jog tai buvo ne anksčiau kaip IV a. pr. Kr. ir tikrai ne vėliau kaip 150 m. pr. Kr. Pagrindo tokioms išvadoms suteikė patys žydai, kurie nuo pat ketvirtojo amžiaus prieš Kristų susitarė, kad „Dievo balsas nustojo kalbėti tiesiogiai" (Ewert, ATMT, 69). Kitaip tariant, pranašiški balsai nutilo. Kai nėra žodžio iš Dievo, vadinasi, nėra naujo Dievo žodžio. Be pranašų negali būti jokių biblinių apreiškimų.
Apie tarptestamentinį laikotarpį (maždaug keturis šimtus metų tarp Senojo Testamento pabaigos ir Naujojo Testamento įvykių) Ewertas sako: „1 Makabiejų 14, 41 skaitome apie Simoną, tapusį lyderiu ir kunigu, „kol pasirodys patikimas pranašas", o dar anksčiau jis kalba apie Izraelio sielvartą dėl to, kad „pranašai liovėsi jiems kalbėti." „Pranašai užmigo", - aiškina Barucho antros knygos rašytojas (85, 3). Apie knygas, kurios buvo parašytos jau pasibaigus pranašiškajam metui, buvo manoma kaip į neįeinančias į Šventąjį Raštą" (Ewert, ATMT, 69-70).
Paskutinės parašytos ir pripažintos kanoninės knygos buvo Malachijo (parašyta tarp 450 ir 430 m. pr. Kr.) ir Metraščių (parašytos ne vėliau kaip 400 m. pr. Kr.) (Walvoord, BKCOT, 589, 1573). Šios knygos pasirodė kartu su kitomis hebrajų kanono knygomis graikiškame hebrajų kanono vertime, vadinamame Septuaginta (LXX), kuris buvo padarytas tarp 250 ir 150 metų prieš Kristų (Geisler, GIB, 24; taip pat žr. Ewert, ATMT, 104-108 ir Wurthwein, TOT, 49-53).
F.F. Bruce'as patvirtina, jog „tradiciškai Hebrajų Bibliją sudaro 24 knygos, suskirstytos į tris skyrius" (Bruce, CS, 29). Šie trys skyriai yra tokie: Įstatymas, Pranašai ir Raštai. Tokią Hebrajų kanono sandarą galima rasti daugelyje knygų, taip pat ir šiuolaikiniuose žydų Senojo Testamento leidimuose (Žr. Šventasis Raštas pagal Masoretų tekstą ir Biblia Hebraica, Rudolph Kittel, Paul Kahle [red.]).
Nors krikščioniškoji Bažnyčia turi tą patį Senojo Testamento kanoną, bet knygų skaičius kitoks, nes mes Samuelio, Karalių, Metraščių (Kronikų) ir Ezros-Nehemijo knygas skaidome po dvi ir dar atskiriame Mažųjų Pranašų knygas, o ne suplakame jas į vieną, kaip tai daro žydai. Be to, Bažnyčia pakeitė knygų sekos tvarką, išdėstydama jas pagal temas, o ne kaip priimta oficialiai (Geisler, GIB, 23).
Įstatymas (Tōrāh) | Pradžios knyga, Išėjimo knyga, Kunigų knyga, Skaičių knyga, Pakartoto Įstatymo knyga |
Pranašai (Nebī'īm) | Jozuės knyga, Teisėjų knyga, Samuelio knyga, Karalių knygos (Ankstyvieji Pranašai) Izaijo knyga, Jeremijo knyga, Ezechielio knyga, Dvylikos knyga (Vėlyvieji Pranašai) |
Raštai (Ketubīm arba Hagiai graphai [gr.]) | Psalmynas, Patarlių knyga, Jobo knyga (Poetinės knygos) Giesmių giesmės knyga, Rūtos knyga, Raudų knyga, Esteros knyga, Mokytojo knyga (Penki Ritiniai [Megillōt]) Danieliaus knyga, Ezros-Nehemijo knygos, Metraščių knygos (Istorinės knygos) |
KRISTAUS LIUDIJIMAS APIE SENOJO TESTAMENTO KANONĄ
Luko 24, 44.
Aukštutiniame kambaryje Jėzus kalbėjo savo mokiniams, kad „[...] turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse". Šiais žodžiais „Jis pažymėjo tris dalis, į kurias buvo suskirstyta hebrajiška Biblija - Įstatymą, Pranašus ir Raštus (čia vadinamus Psalmėmis; greičiausiai todėl, kad Psalmių knyga yra pirmoji ir ilgiausia iš visų, esančių trečioje dalyje)" (Bruce, BP, 96).
Jono 10, 31-36; Luko 24, 44:
Jėzus nepritarė žodinėms fariziejų tradicijoms (Mk 7, Mt 15), o ne jų požiūriui į Hebrajų kanoną (Bruce, BP, 104). „Čia nematyti jokių požymių, kad tarp Jo ir žydų būtų kilęs ginčas dėl kurios nors Senojo Testamento knygos kanoniškumo" (Young, AOT, 62).
Luko 11, 51 (taip pat Mato 23, 35):
„Pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo". Šiais žodžiais Jėzus patvirtina savo liudijimą apie Senojo Testamento kanono apimtį. Abelis buvo pirmasis Šventajame Rašte paminėtas kankinys (Pr 4, 8), o Zacharijas yra paskutinis kankinys, minimas pagal hebrajiškąjį Senojo Testamento variantą. Jis buvo užmėtytas akmenimis, kai pranašavo žmonėms apie „teismą Viešpaties namuose" (2 Met 24, 21). Hebrajų kanone Pradžios knyga yra pirmoji pagal eilę, o Metraščių - paskutinioji. Taigi iš tiesų Jėzus sakė: „nuo Pradžios knygos iki Metraščių", arba, pagal mūsų išdėstymo tvarką, „nuo Pradžios knygos iki Malachijo knygos", taip patvirtindamas dievišką viso Hebrajų kanono įkvėptumą ir autoritetą (Bruce, BP, 96).
KITŲ (NE BIBLIJOS) AUTORIŲ LIUDIJIMAI
Pratarmė į Ekleziastiko knygą
Tikriausiai vieną iš ankstyviausių užuominų apie Senojo Testamento suskaidymą į tris skyrius galima rasti prologe Ekleziastiko (Siracido) knygai (apie 130 m. pr. Kr.). Prologe, kurį parašė autoriaus vaikaitis, sakoma: „Įstatymas ir Pranašai bei kitos tėvų knygos." Tai nurodo tris hebrajiškojo kanono skyrius (Young, AOT, 71).
Filonas Aleksandrietis
„Tuoj pat po Kristaus (apie 40 m.) Filonas paliudijo apie suskirstymą į tris dalis, paminėdamas Įstatymą, Pranašus (arba Pranašystes), taip pat ir „himnus bei kitus raštus, ugdančius tobulą žinojimą ir maldingumą" (Geisler, GIB, 246).
Juozapas Flavijus
Žydų istorikas Juozapas (pirmojo mūsų eros amžiaus pabaiga) taip pat paminėjo suskirstymą į tris dalis. O apie visą hebrajų Šventraštį jis rašė:
„Tai, kaip tvirtai mes tikime tomis savo tautos knygomis, matyti iš mūsų elgesio. Nors ir daug amžių prabėgo, bet neatsirado nė vieno drąsuolio, kuris būtų mėginęs ką nors prie jų pridėti ar kažką išmesti, arba padaryti bent menkiausią teksto pakeitimą; tačiau kiekvienam žydui nuo pat gimimo tiesiog į kraują įaugusi pagarba šioms knygoms, kuriose surašytos dieviškosios doktrinos. Ir jie jų laikosi, o prireikus už jas mielai paaukoja net savo gyvybę. Nes tai ne naujiena pakliuvusiems į nelaisvę mūsų tautiečiams, kurių gana dažnai galima matyti įvairiais būdais žūstant teatrų arenose vien už tai, kad atsisakė ištarti bent žodį prieš mūsų įstatymus ar juose esančius įrašus" (Josephus, FJAA, 609).
Talmudas
Talmudas yra senas „rabinų įstatymų, įstatymiškų sprendimų ir Mozės įstatymų išaiškinimų rinkinys", kuriame saugomos žodinės žydų tautos tradicijos (White, T, 589). Vienas Talmudo rinkinys buvo sudarytas apie 350-425 m. po Kr. Jeruzalėje. Kitas, labiau išplėstas Talmudo rinkinys, buvo sudarytas Babilonijoje maždaug 500 metais po Kr. Kiekvienas rinkinys pavadintas tos vietos, kurioje sudarytas, vardu, pavyzdžiui, Jeruzalės Talmudas ir Babilono Talmudas.
Tosefta' Jādajīm 3, 5 sakoma: „Evangelija ir eretikų knygos nesutepa rankų; Ben Sira knygos ir bet kokios kitos knygos, parašytos nuo jo laikų, nėra kanoninės" (Pfeiffer, IOT, 63). Užuomina, jog knyga sutepa rankas, reiškė dievišką knygos įkvėptumą, taigi ir šventumą. Iš Šventojo Rašto saugotojų buvo reikalaujama plautis rankas po kiekvieno šventų jo puslapių palietimo. „Paskelbdami, kad Šventraštis sutepa rankas, rabinai taip jį apsaugojo nuo nerūpestingo ir nepagarbaus elgesio, nes paprastai niekas nesiryžta su daiktu elgtis nerūpestingai, kai po to kiekvieną kartą yra priverstas plautis rankas" (Beckwith, OTC, 280). Knyga, kuri nesutepdavo rankų, nebuvo nuo Dievo. Taigi šis tekstas skelbė, jog tik į Hebrajų kanoną sudėtos knygos gali būti vadinamos Dievo žodžiu.
Seder ‘Olām Rabbāh 30 skelbiama: „Iki tol [iki Aleksandro Didžiojo atėjimo ir Persų imperijos žlugimo] pranašai, vedami Šventosios Dvasios, pranašavo. O nuo tada „palenk savo ausį ir klausyk išmintingojo žodžių" (Beckwith, OTC, 370).
Tosefta' Sotāh 13, 2: baraita Babilono Talmudo traktate Jōma' 9b, Babilono Talmudo traktate Sotāh 48b ir Sanehederin 11a: „Po vėlyvųjų pranašų - Agėjo, Zacharijo ir Malachijo - mirties Šventoji Dvasia liovėsi kalbėjusi Izraelyje" (Beckwith, OTC, 370).
Melitonas, Sardų vyskupas
Iš krikščioniškosios aplinkos būtent Melitonas Sardietis sudarė pirmąjį žinomą Senojo Testamento knygų sąrašą (apie 170 m.). Eusebijus (Ecclesiastical History IV. 26) išsaugojo jo komentarus: „Melitonas minėjo gavęs patikimą sąrašą keliaudamas po Siriją. Melitonas komentarus pateikia laiške savo draugui Anezimijui: „Jų pavadinimai yra tokie [...] penkios Mozės knygos: Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Kunigų, Pakartoto Įstatymo. Jozuės, Teisėjų, Rūtos. Keturios Karalysčių knygos, dvi Metraščių, Dovydo Psalmės, Saliamono Patarlės (dar vadinamos Išmintimi), Ekleziastas, Giesmių Giesmė, Jobo knyga. Iš pranašų: Izaijas, Jeremijas, Dvylika vienoje knygoje, Danielius, Ezechielis, Ezra."
F.F. Bruce'as šį sąrašą komentuoja taip: „Atrodo, kad Raudų knygą Melitonas įtraukė į Jeremijo knygą, o Nehemijo - į Ezros (nors keistoka matyti Ezrą priskiriant prie pranašų). Tokiu būdu jo sąraše išvardijamos visos Hebrajų kanono knygos (sudėtos pagal Septuagintoje priimtą tvarką), išskyrus Esteros knygą. Ši knyga greičiausiai nebuvo įtraukta į sąrašą, jo gautą iš savo informatorių Sirijoje" (Bruce, BP, 100).
Mišna
Žydiško teksto suskirstymą į tris dalis (su vienuolika knygų Raštuose) randame ir Mišnoje (traktate Baba' Batra', penktajame amžiuje po Kr.) (Geisler, GIB, 24).
Naujasis Testamentas liudija apie Senąjį Testamentą kaip apie Šventąjį Raštą
• Evangelija pagal Matą 21,4 2; 22, 29; 26, 54, 56
• Evangelija pagal Luką 24
• Evangelija pagal Joną 5, 39; 10, 35
• Apaštalų darbai 17, 2, 11; 18, 28
• Laiškas romiečiams 1, 2; 4, 3; 9, 17; 10, 11; 11, 2; 15, 4; 16, 26
• Pirmas laiškas korintiečiams 15, 3-4
• Laiškas galatams 3, 8; 3, 22; 4, 30
• Pirmas laiškas Timotiejui 5, 18
• Antras laiškas Timotiejui 3, 16
• Antras Petro laiškas 1, 20, 21; 3, 16
• „Kaip Raštas sako" (Jn 7, 38) - štai ir visi žodžiai, kurie reikalingi, kad suprastum, jog tai, kas sakoma, ar visas pasakojimas, ar knyga buvo tikras Dievo žodis, gautas iš Dievo pranašų.
Apokrifinė žydų literatūra
Žodis „apokrifai" kilęs iš graikiško žodžio apokryphos, reiškiančio „paslėptas arba nuslėptas".
Ketvirtajame mūsų eros amžiuje Jeronimas pirmasis šią literatūrinių kūrinių dalį pavadino apokrifais. Apokrifus sudaro knygos, kurias prie Senojo Testamento pridėjo Romos katalikų bažnyčia. Protestantai nelaiko šių knygų kanoninėmis.
Kodėl jos nekanoninės?
Ungerio Biblijos žodyne (Unger's Bible Dictionary) kalbant apie tai, jog vis dėlto apokrifinės Senojo Testamento knygos turi tam tikrą vertę, įvardijamos keturios priežastys, dėl kurių jos nėra priskiriamos Hebrajų kanonui:
• Jose gausu istorinių ir geografinių netikslumų bei anachronizmų.
• Jose mokoma klaidingų doktrinų ir skatinama Šventraščiui prieštaraujanti praktika.
• Jose vaizduojami pramanyti literatūriniai veikėjai ir įvykiai, o tai labai nedera su Dievo įkvėptu Šventraščiu.
• Joms trūksta tokių būdingų elementų, kaip pranašiška galia ir poetinis bei religinis jausmas, kurie tikram Šventraščiui ir suteikia jo dieviškąjį savitumą.
Trumpas apokrifinių knygų apibūdinimas
Puikiame savo atliktų studijų vadove „Iš kur mes gavome savo Bibliją?" (How We Got Our Bible) Ralphas Earle'as pateikia po keletą kiekvienai apokrifinei knygai būdingų bruožų. Būtent dėl jo atlikto darbo kokybės, tikslumo ir glaustumo čia pateikiu trumpus jo eskizus, kad iš pirmų lūpų galėtumėte pajusti šių nekanoninių knygų vertingumą:
Ezros pirmoje knygoje (maždaug 150 m. pr. Kr.) pasakojama apie žydų įsikūrimą Palestinoje po tremties Babilonijoje. Joje daug įdėta iš Metraščių, Ezros ir Nehemijo knygų, tačiau autorius prideda ir nemažai legendų.
Įdomiausia iš jų yra „Pasakojimas apie tris sargybinius". Jie ginčijosi, kas pasaulyje yra stipriausias. Vienas sakė: „Vynas"; kitas - „Karalius", o trečias - „Moteris ir tiesa". Šiuos tris atsakymų variantus jie padėjo po karaliaus pagalve. Pabudęs šis pareikalavo, kad tie trys vyrai apgintų savo nuomones. Ir visi vieningai nusprendė, kad „tiesa yra didi ir pati stipriausia". Kadangi šį atsakymą pasiūlė Zerubabelis, tai kaip apdovanojimą jam suteikė teisę atstatyti Jeruzalės šventyklą.
Ezros antra knyga (100 m. po Kr.) yra apokaliptinis veikalas, sudarytas iš septynių vizijų. Tos vizijos taip suglumino Martyną Liuterį, kad šis prisipažino išmetęs minėtą knygą į Elbės upę.
Tobito knyga (II a. pr. Kr. pradžia) yra trumpa novelė. Būdama tikrai fariziejiška savo tonu, ji akcentuoja Įstatymą, švarų maistą, ritualinius apsiplovimus, dosnumą, pasninką ir maldą. Joje aiškiai prieštaraujama Šventajam Raštui, kai teigiama, jog išmaldos davimas atperka nuodėmę.
Juditos knyga (maždaug II a. pr. Kr. vidurys) taip pat išgalvota ir fariziejiška. Šios novelės herojė Judita yra graži žydų našlė. Kai priešai apsiautė jos miestą, moteris pasiėmė savo tarnaitę ir, nešdama švaraus žydiško maisto, nuėjo į puolančios armijos generolo palapinę. Pastarąjį sužavėjo moters grožis ir kariškis leido jai likti palapinėje. Laimė, generolas per daug gėrė ir nusitašė iki sąmonės netekimo. Judita paėmė jo kardą ir nukirto kariškio galvą. Tuomet jiedvi su tarnaite pabėgo iš priešo stovyklos, produktų krepšyje išsinešdamos ir generolo galvą. Galva buvo iškelta ant gretimo miesto sienos ir netekusi savo vado asirų armija buvo nugalėta.
Papildomi Esteros knygos skyriai (graikiškieji; maždaug 100 m. pr. Kr.). Kanoninė Esteros knyga ryškiai skiriasi nuo kitų Senojo Testamento knygų, nes joje nė karto neminimas Dievo vardas. Joje pasakojama, kad Estera ir Mordechajas pasninkavo, bet net neužsimenama apie jų maldas. Matyt, norint kompensuoti šį trūkumą, graikiškoje Esteros knygoje kalbama apie ilgas jų maldas, taip pat minimi du Artakserkso parašyti laiškai.
Saliamono išminties knyga (maždaug 40 m. po Kr.) buvo parašyta norint apsaugoti žydus nuo pasidavimo skepticizmui, materializmui ir stabmeldystei. Kaip ir Patarlėse, Išmintis yra suasmeninta. Šioje knygoje galima rasti daug kilnių sentimentų.
Ekleziastike arba Siracido išminties knygoje (maždaug 180 m. pr. Kr.) demonstruojama aukšto lygio religinė išmintis, kai kuo primenanti kanoninę Patarlių knygą. Joje taip pat gausu praktinių patarimų. Pavyzdžiui, dėl popietinių šnekų joje sakoma (Sir 32, 8): „Kalbėk trumpai, bet pasakyk daug taupiais žodžiais; elkis kaip žmogus, kuris išmano ir vis dėlto gali suvaldyti liežuvį."
Ir dar (Sir 33, 4): „Parenk, ką turi sakyti, ir tavęs visi klausysis."
Džonas Veslis yra keletą kartų citavęs Ekleziastiką savo pamoksluose. Anglikonų Bažnyčioje tai vis dar populiaru.
Barucho knyga (maždaug 100 m. po Kr.) pristatoma kaip parašyta 582 m. pr. Kr. Jeremijo raštininko Barucho. Iš tiesų joje bandoma kažkaip paaiškinti Jeruzalės sugriovimą 70 mūsų eros metais. Knygoje žydai raginami ne maištauti, o paklusti imperatoriui. Nepaisant šių raginimų, netrukus, 132-135 m. po Kr., prasidėjo Bar Kokhbos sukilimas prieš romėnus. Šeštame Barucho knygos skyriuje yra vadinamasis „Jeremijo laiškas", kuriame griežtai perspėjama dėl stabmeldystės - greičiausiai jis yra adresuotas Egipte gyvenantiems Aleksandrijos žydams.
Mūsų Danieliaus knyga turi dvylika skyrių. Pirmajame amžiuje prieš Kristų buvo pridėtas tryliktas skyrius, kuriame pasakojama apie Zuzaną. Babilone ji buvo gražuolė žydų turtuolio žmona. Į jų namus dažnai užeidavo žydų vyresnieji ir teisėjai. Du iš jų įsimylėjo moterį ir bandė ją suvedžioti. Šiai surikus pagalbos, tiedu vyresnieji prisiekė radę ją jaunuolio glėbyje. Ji buvo atvesta į teismą. Kadangi buvo du liudytojai, kurie vieningai paliudijo, moteris buvo pripažinta kalta ir nuteista mirti.
Tačiau jaunuolis, vardu Danielius, nutraukė procesą ir iš naujo atskirai apklausė liudytojus. Kiekvieno iš jų jis paklausė, po kokiu medžiu jie rado Zuzaną su meilužiu sode. Kadangi abu atsakė skirtingai, tai buvo nuteisti mirti, o Zuzana išgelbėta.
Knyga Belis ir Slibinas buvo pridėta maždaug tuo pačiu metu kaip ir pasakojimas apie Zuzaną ir pavadinta 14-tu Danieliaus knygos skyriumi. Pagrindinis jo tikslas buvo išjuokti stabmeldystę. Iš tiesų tame skyriuje yra du pasakojimai.
Pirmajame karalius Kyras klausia Danieliaus, kodėl šis negarbinąs Belio, juk šios dievybės didybė matyti iš jos kasdien suėdamų avių skaičiaus, o kur dar miltai ir aliejus. Taigi Danielius ėmė ir papylė pelenų ant šventyklos, kurioje tą vakarą buvo sudėtos visos aukos, grindų. Rytą karalius atsivedė Danielių, norėdamas parodyti, kad Belis per naktį suėdė visas aukas. Bet Danielius parodė karaliui pelenuose įspaustas kunigų ir jų šeimos narių pėdas, kai šie slapčiomis buvo atėję prie aukų stalo. Kunigai buvo nužudyti, o šventykla sugriauta.
Pasakojimas apie Slibiną yra taip pat pramanytas. Kaip ir Tobito, Juditos knygas ir pasakojimą apie Zuzaną, jį galima pavadinti grynais žydų prasimanymais.
Trijų hebrajų vaikų giesmė Vulgatoje ir Septuagintoje Danieliaus knygoje seka iškart po 3 skyriaus 23 eilutės. Joje daug kas paimta iš 148 psalmės ir, panašiai kaip 136 psalmėje, net 32 kartus kartojasi antifona: „Šlovinkite Viešpatį, [...] garbinkite ir labai aukštinkite jį per amžius".
Manaso malda buvo sukurta Makabiejų laikais (II a. pr. Kr.). Tai tariama žiauraus Judo karaliaus malda. Ji akivaizdžiai nurodoma 2 Metraščių 33,19: „Jo malda ir kaip Dievas priėmė jo maldavimą [...] aprašyta Regėtojų metraštyje." Kadangi šios maldos Biblijoje nebuvo, tai kažkoks raštininkas nusprendė ištaisyti tą klaidą!
Makabiejų pirma knyga (I a. pr. Kr.) tikriausiai yra pati vertingiausia iš apokrifų. Joje aprašyti trijų brolių Makabiejų - Judo, Jonatano ir Simono - žygdarbiai. Kartu su Juozapo Flavijaus rašiniais ji yra vienas svarbiausių šio kritinio ir įdomaus žydų istorijos laikotarpio šaltinių.
Makabiejų antra knyga (I a. pr. Kr.) nėra pirmosios knygos tęsinys. Joje lygiagrečiai aprašomos tik Judo Makabiejaus pergalės. Visuotinai sutariama, kad ši knyga yra labiau išgalvota nei Makabiejų pirma knyga (Earle, HWGOB, 37-41).
Istoriniai liudijimai apie apokrifų išbraukimą iš kanono
Geisleris ir Nixas pateikia dešimt senovinių liudijimų, kuriuose pasisakoma prieš apokrifų pripažinimą:
• Žydų filosofas Filonas Aleksandrietis (20 m. pr. Kr.- 40 m. po Kr.) gausiai cituodavo Senąjį Testamentą ir netgi minėjo suskirstymą į tris dalis, tačiau niekada nėra citavęs apokrifų kaip Dievo įkvėptų knygų.
• Žydų istorikas Juozapas Flavijus, suskaičiuodamas tik 22 Senojo Testamento knygas, be išlygų atmeta apokrifus. Taip pat jis nė karto nėra jų citavęs kaip Šventojo Rašto.
• Jėzus ir Naujojo Testamento rašytojai nė karto nepaminėjo apokrifų, nors šiaip naudojosi šimtais citatų ar nuorodų beveik į visas Senojo Testamento knygas.
• Žydų Rašto mokslininkai iš Jamnijos (90 m. po Kr.) nepripažino apokrifų.
• Beveik keturis amžius nei kanonas, nei jokia krikščionių Bažnyčios taryba nepripažino apokrifų kaip Dievo įkvėptų.
• Daugelis didžiųjų ankstyvosios Bažnyčios tėvų pasisakė prieš apokrifus, kaip pavyzdžiui: Origenas, Kirilas Jeruzalietis ir Atanazas.
• Jeronimas (340-420 m. po Kr.), didis mokslininkas ir lotyniškosios Vulgatos vertėjas, atmetė apokrifus kaip nekanoninius. Jeronimas sakė, kad Bažnyčioje jie skaitomi „kaip gyvenimiški pavyzdžiai ir elgesio taisyklės", tačiau negalima „jais remtis formuluojant kokią nors doktriną." Jo diskusijai šiuo klausimu su Augustinu nesutrukdė net Viduržemio jūra. Iš pradžių Jeronimas netgi atsisakė išversti apokrifus į lotynų kalbą, bet vėliau padarė keletą skubotų vertimų. Tik po jo mirties, kitaip tariant, „tik per jo lavoną", apokrifinės knygos buvo perkeltos į Vulgatą tiesiai iš senosios lotyniškos Biblijos.
• Prasidėjus Reformacijai, daugelis katalikų teologų atsisakė pripažinti apokrifus.
• Liuteris ir reformatoriai nemanė apokrifus esant kanoninėmis knygomis.
• Tik ne anksčiau nei 1546 metais po aštrios polemikos Tridente vykusiame kontrreformacijos susirinkime (1545-1563 m.) Romos katalikų bažnyčia suteikė apokrifams kanoninių knygų statusą (Geisler/Nix, GIB, 272-273).
Išvada
Davidas Dockery's, Kennethas Mathews'as ir Robertas Sloanas, recenzuodami savo knygos „Biblinio interpretavimo pagrindai" (Foundations for Biblical Interpretation) pasirodymą, taip atsiliepė apie Biblijos kanoną: „Joks krikščionis, pasitikintis savojo Dievo apvaizda ir informuotas apie tikrąją Jo Žodžio kanoniškumo prigimtį, nesuabejos mūsų turimos šiuolaikinės Biblijos patikimumu" (Dockery, FBI, 77-78).
Medžiaga paimta iš „Agapė" archyvų
Biblijos unikalumas (III)
