Džiaugiausi, kad buvo argumentuotai sukritikuotos ir taisomos kelios paplitusios klaidingos idėjos, pavyzdžiui, kad tekstas gali reikšti bet ką, ko nori jo skaitytojai. Na o paskutiniąją dieną buvo diskutuojama apie krikščionių santykius su kitas religijas išpažįstančiaisiais. Aš sutikau su daugeliu išsakytų minčių: dėl pagarbaus dialogo poreikio, noro klausytis ir mokytis, taikos ir supratimo siekimo. Tačiau patyriau ir vis didėjantį nepatogumo jausmą. Kai mano mintys susikristalizavo, garbingų svečių paklausiau: kaip žmonės, laikantys save krikščionimis, suvokia Jėzaus Kristaus unikalumą?
Jie atsakė, jog Jėzus iš tiesų buvo unikalus, tačiau pratęsė savo mintį sakydami, jog unikalūs yra ir kitų pasaulio religijų lyderiai. Jie sakė, kad Jėzaus unikalumas nesiskiria nuo kitų svarbių religinių figūrų, ir teigė, jog tik taip mąstant galime pasiekti religijų lygybės, kas pasitarnautų kaip tarpreliginio dialogo pagrindas.
Tokio požiūrio laikosi ne tik akademinių aukštumų pasiekę žmonės. Kartą bendravau su grupele krikščionių studentų, kurie su džiaugsmu pritarė minčiai, jog Jėzus buvo unikalus, bet taip pat buvo greiti tvirtinti, kad unikalus yra kiekvienas žmogus, nes visi yra sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai man priminė Džordžo Bernso, vaidinusio pagrindinį vaidmenį 1977 metų filme „O, Viešpatie!", herojaus ištartus žodžius. Kai jo buvo paklausta, ar Jėzus yra jo sūnus, jis tai patvirtino: Taip, Jėzus yra jo sūnus, kaip ir Buda, Mahometas, kaip visi žmonės yra jo sūnūs ir dukterys, nes jis juos visus sukūrė.
Tai yra nuspėjamas Holivudo triukas, tačiau istorija liudija, jog krikščionys tvirtina Jėzų Kristų esant unikalų, nes Jis yra Dievo Sūnus. Mes, krikščionys, tikime, jog Jėzus yra įsikūnijęs Dievo Sūnus, ir nors Jis tapo žmogumi, Jame gyvena visa Dievo pilnatvė. Jis yra Dievas ir Žmogus. Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
Tačiau 2008 metų nacionalinės apklausos, atliktos JAV, rezultatai rodo, kad 52 procentai krikščionių amerikiečių tiki, kad ir kiti nekrikščioniški tikėjimai gali nuvesti į amžinąjį gyvenimą. Ir nors pastaruoju metu ši nuomonė kinta, vis dar išlieka neįprastai didelis tuo tikinčių evangelikų skaičius. Nors tokius duomenis galėjo lemti daugelis veiksnių, atrodo, jog nemažai krikščionių, tarp jų ir evangelikų, nėra įsitikinę Jėzaus prigimties unikalumu. Kai kurie krikščionys net įrodinėja, jog mūsų pliuralistinėje ir įvairialypių religijų kultūroje būtų geriau mažiau kalbėti apie išskirtinį Jėzaus unikalumą.
Iš tiesų kyla didelis pavojus, kai mes pradedame neigti, kad Jėzus yra tikrasis Kelias, tikroji Tiesa ir tikrasis Gyvenimas.
Kelias
Ką reiškią posakis, kad Jėzus yra Kelias, pasaulyje, kuriame tokia gausybė įvairių religijų? Paprastai kalbant, tai reiškia, jog mes turime žvelgti į Jėzų, kad suvoktume, kaip Dievas veikia pasaulyje. Būdamas Dievo meilės ir misijos dievišku įsikūnijimu, Jėzus iliustruoja Dievo Kelią šiame pasaulyje. Jis buvo su Dievu pačioje pradžioje, ir buvo pasiųstas į pasaulį ne tik papasakoti mums apie Dievą, bet ir parodyti, kokio gyvenimo Dievas tikisi iš mūsų.
Taigi, kokio gyvenimo Dievas nori iš mūsų? Trumpai atsakyčiau taip: Dievas kviečia mus mylėti: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė (1 Jn 4, 7-8).
Tačiau kyla klausimas: kas yra meilė?
Daugelis mano žiną, ką reiškia meilė. Meilė tau leidžia pasijusti gerai. Meilė neteisia... Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, tokie atsakymai yra neadekvatūs ir klaidingi. Šį paplitusį požiūrį į meilę suformavo mūsų kultūra: muzika, kurios klausomės, filmai, kuriuos žiūrime, knygos, kurias skaitome. Tačiau tikros meilės mes mokomės žiūrėdami į Jėzų.
Teiginys, kad Jėzus yra Kelias, kalba apie tai, kad Jėzus Kristus yra gyvas gailestingo Dievo, To, kuris myli, charakterio pavyzdys. Ši meilė nėra abstrakti sąvoka ar jausmų rinkinys, ji pasižymi Dievo veikimu Jėzaus Kristaus asmenyje. Pasišvęsti Jėzui, kaip Keliui, reiškia, jog mes iš anksto nesigiriame pažįstą Dievo meilės prigimtį ir, be abejo, neleidžiame kultūrai diktuoti mums, kas yra meilė. Mūsų supratimas apie tikrą Dievo meilę yra formuojamas ypatingu būdu - kai Dievas myli Kristuje ir per Kristų.
Tėvo pasiųstas Jėzus savo misija rodo meilės Kelio pavyzdį pasauliui. Prisiminkime tris Biblijos ištraukas, padėsiančias mums suprasti Jo misiją ir tai, kaip joje dalyvaujame mes.
Pirmajame tekste rašoma, kaip Jėzus per sabatą keliauja į Nazareto sinagogą ir perskaito pranašo Izaijo žodžius: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų (Lk 4, 18-19). Pasišaukdamas mokinius ir kurdamas Kelio bendruomenę, Jėzus kviečia mus prisijungi prie Jo, kovojant už žmonių išlaisvinimą iš bet kokios priespaudos.
Antrame tekste, mokesčių rinkėjas Zachiejus, atsakydamas Jėzui, pažada atiduoti pusę savo turto vargšams ir keturgubai sumokėti tiems, kuriuos jis buvo apgavęs. Tuomet Jėzus jam tarė: Šiandien į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus. Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę (Lk 19, 9-10). Sekdama Jėzaus pavyzdžiu, bažnyčia turi ieškoti pražuvusių ir skelbti Gerąją išgelbėjimo Kristuje naujieną. Taigi, Evangelijos skelbimas Dievo išlaisvinimo ir sutaikinimo misijoje yra svarbiausia dalis.
Trečiasis tekstas - pati Evangelijos šerdis: Kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6-8). Ištikimybė Jėzaus misijai reiškia varžytis su Juo nuolankumu, vertinant kitus labiau nei save. Tai yra Jėzaus Kelias.
Teigti, kad Jėzus yra Kelias, reiškia pripažinti, kad Jis parodo mums, kas yra Dievas ir kaip Dievas veikia pasaulyje, atskleidžia, kad dieviška misija turi unikalią prigimtį bei būdą. Ne visi keliai veda pas Dievą. Sekti Jėzumi, kaip Keliu, nereiškia būti sutelkusiam dėmesį į vidų ar būti nežemiškai dvasingam, socialiai aktyviam (tai dažnai matoma kaip alternatyva). Tiesą sakant, Jėzaus Kelias yra nuolankumo ir savęs išsižadėjimo dėl kitų kelias.
Tiesa
Ką gi reiškia teiginys „Jėzus yra Tiesa" pasaulyje, kuris yra kupinas tarpusavy besivaržančių tiesos teiginių ir žmonių, kurie abejoja pačiu tiesos buvimu? Dėl įmantrių ir bevaisių spėlionių apie tiesą daugelis žmonių tapo panašūs į Pilotą, kuris ciniškai vertina net pačią tiesos idėją - „O kas yra tiesa?!" Krikščioniškas įsitikinimas, kad Jėzus Kristus yra Tiesa, siūlo vilčių teikiantį atsakymą.
Tiesos nerasime abstrakčiose sąvokose ar teorijose, ją rasime Jėzaus Kristaus asmenyje - unikaliame Dievo Sūnuje, kuris yra gyvas tiesos įsikūnijimas. Taigi tiesos žinojimas priklauso nuo teisingų santykių su šiuo Asmeniu, kuris ir yra dieviška tiesa. Jėzus visiškai skiriasi nuo visų kitų pranašų, liudytojų ir Dievo pasiuntinių. Taip, Jėzus yra pranašas ir Dievo pasiuntinys, tačiau Jis yra daugiau nei tik tai. Kartu su Tėvu ir Dvasia, Jėzus yra Dievas.
Evangelijoje pagal Joną šis teiginys yra išsakytas, pavadinant Jėzų Dievo logos - gyvu ir veikiančiu Dievo žodžiu, visos kūrinijos pagrindu: Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė (Jn 1, 1-5).
Jonas atvirai pasako, ką turi minty, sakydamas, kad Jėzus yra Dievo logos - ir jis tikrai turi omenyje daugiau nei abstrakčią tiesą: Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, kuris pats yra Dievas ir turi artimiausią santykį su Tėvu, kuris jį apreiškė (Jn 1, 17-18).
Taigi Jėzus yra pristatomas kaip visa apimanti Dievo Tiesa, tiesa, kuri yra asmeniška, veikianti, maloninga. Jonas išplečia šį paveikslą, kalbėdamas apie Jėzaus santykį su Dvasia. Kai ateis Guodėjas, - sako Jėzus, - kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, - Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, - Jis liudys apie mane (Jn 15, 26). Tiesos Dvasia liudija apie Jėzų (ne kokią nors filosofiją ar teoriją) kaip apie įkūnytą tiesos pasireiškimą - tiesą, kuri „atsikraustė kaimynystėn", kaip kad sako Eugenijus Pytersonas savo veikale „The Message" (Žinia). Ir, be abejo, svarbiausias Dvasios, tiesos skleidėjos, darbo aspektas - įkvėptas Šventasis Raštas - iš esmės Ji liudija apie Jėzų Kristų, kaip Tiesą.
Ši mintis turi daug padarinių, bet leiskite man išskirti tris. Pirma, dėl to, kad Jėzus yra Tiesa, pati Dievo Tiesa, mes negalime mąstyti apie Jį, tik kaip apie gerą moralės mokytoją, svarbų religinį lyderį, vieną etikos genijų tarp daugelio kitų. Sakydami, kad Jėzus yra unikalus, mes sakome, jog Jis priklauso visiškai kitai kategorijai nei Mozė, Buda, Mahometas ar dar kas nors. Šie religijos genijai iš tiesų kalbėjo daugelį tiesų, bet jos tėra tiesos tik tiek, kiek geba žmogų nukreipti į Dievo Tiesą, į tai, kas yra Jėzaus Kristaus gyvenimas ir darbas. Kai krikščionys įsitraukia į pokalbius tarp skirtingų tikėjimų, svarbu yra išlaikyti šį pamatinį Jėzaus suvokimą.
Prisiminiau diskusiją, kurioje teko dalyvauti. Vienas pastorius, norėjęs parodyti savo įsitikinimo stiprumą, pasakė, jog net jeigu pats Jėzus jam apsireikštų ir pareikštų kitaip, jis pasižiūrėtų Jam į akis ir tartų: „Ne, Jėzau, tu klysti. Aš žinau tai iš savo patyrimo, ir niekas, kad ir ką Tu sakytum, manęs neprivers manyti kitaip".
Šią kultūrinę nuotaiką išreiškia ir tokios frazės, kaip: „Tu turi savo tiesą, o aš turiu savąją" arba „Galbūt tai tinka tau, tačiau tai netinka man". Tokie posakiai duoda suprasti, jog tai, kas yra tiesa, nulemia tam tikra bendruomenė, kurioje tu esi. Kultūriniai reliatyvistai neigia, jog tam tikras idėjų, įsitikinimų ar veiklos rinkinys gali sudaryti bendrų įsitikinimų apie galutinę tiesą pagrindą. Todėl žmonėms neįmanoma prieiti prie bendros tiesos, nebent jie norėtų patvirtinti savo atsidavimą minčiai, jog galutinės tiesos nėra. Viskas tėra interpretacija: mano, tavo, mūsų, jų, ir visos tiesos yra vienodai geros.
Visgi, esant tokiam klimatui, krikščionių bažnyčia turi drąsos tvirtinti, jog kai kurie dalykai yra tiesa visiems, nepaisant jų gyvenamosios vietos, įsitikinimų ar skirtingos nuomonės. Ne viskas, kas tvirtinama, jog yra tiesa, iš tikrųjų yra tiesa. Kai kurios nuomonės ir įsitikinimai, nesvarbu, kaip nuoširdžiai jų bus laikomasi, yra klaidingi, netikri, ir jiems turi būti paprieštarauta. Turime tai pareikšti nuolankiai, nes krikščioniškoji žinia nėra mūsų tiesa, tai yra dieviška dovana tiek mums, tiek ir pasauliui. Mes netvirtiname, jog visiškai ir iki galo žinome tiesą - tai tegali Dievas, tačiau tai, kas mums yra Dievo duota pažinti Kristuje, mes žinome iš tiesų ir užtikrintai. Krikščionys negali priimti moralinio reliatyvizmo, nestatydami į pavojų įsitikinimo, jog Dievas, visos tiesos šaltinis, kalba per Jėzų Kristų, Tiesą.
Galiausiai, tvirtinimas, kad Jėzus yra Tiesa, yra akivaizdus iššūkis abstrakčiai tiesos idėjai. Kaip jau minėjome, Jėzuje mes suvokiame, kad tiesa nėra vien tik intelektinė ar moralinė, krikščionims tiesa yra giliai susipynusi su meile.
Gyvenimas
Gyvenimo pilnatvė Jėzuje randama vystant tinkamus santykius su Tėvu per Jėzaus asmenį. Šis gyvenimas nėra tik pabėgimas nuo dieviško mirties nuosprendžio ir sunaikinimo, tai - kokybiškas gyvenimas, gyvenimas per Jėzų bendraujant su triasmeniu Dievu.
Galvodami apie dievišką gyvenimą, turėtume klausti, ką veikė Dievas prieš sukurdamas pasaulį? Pradžioje galime būti linkę atsakyti kartu su ankstyvaisiais krikščionių rašytojais, kad Dievas ruošė vietą žmonėms, kurie iškėlė šį klausimą! Ir dėl kai kurių spekuliacijų apie Dievą bažnyčios istorijoje, tai gali atrodyti tinkamiausias atsakymas. Tačiau atsakymas į šį akivaizdžiai abstraktų klausimą gali mums padėti suprasti, kas turima omenyje, kai sakoma, jog Jėzus yra Gyvenimas.
Reikia pripažinti, jog mes nedaug žinome apie Dievo veiklą prieš pasaulio sukūrimą, bet štai ko paneigti negalime: visą amžinybę Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią sieja meilės ryšys. Kai Šventasis Raštas sako: Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8), tai atskleidžia ne tik Dievo jausmus, bet ir rodo į Dievo gyvenamą gyvenimą. Visą amžinybę Dievas duoda, gauna ir dalijasi meile kaip trys skirtingi Asmenys: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Trys Trejybės asmenys, būdami visiškai atskiri vienas nuo kito, yra taip kartu susaistyti, kad priklauso vienas nuo kito. Kitais žodžiais tariant, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra viena dėl tarpusavio priklausomybės santykių. Nuo pat pradžios ir per visą amžinybę triasmenio Dievo gyvenimas buvo ir yra paženklintas meilės.
Iš tiesų nėra kito Dievo, kaip tik Tėvas, Sūnus ir Dvasia, kuriuos jungia darbai iš meilės. Ir visų Trejybės Asmenų tarpusavyje išgyventa meilė liudija apie vidinį Dievo gyvenimą.
Dievas sukūrė žmogų ne tam, kad galiausiai turėtų ką mylėti. Kūrinija atspindi Dievo meilę, kuria triasmenis Dievas sukuria kitą kūrinį, kuris nėra Dievas, ir įsteigia Sandorą - meilės, malonės ir palaiminimo santykius, - kad patrauktų kūriniją į dievišką meilės bendrystę. Dalyvauti šioje bendrystėje ir yra Gyvenimas. Būdamas unikalus Dievo Sūnus, Jėzus gyvena amžinąjį gyvenimą šioje realybėje ir kviečia visą žmoniją taip pat dalyvauti šiame gyvenime per Jį.
Bažnyčia, sąmoningų Kristaus sekėjų bendruomenė, yra pašaukta būti šio gyvenimo skelbėja, skleisti šią meilę ir Dievo valią visai kūrinijai. Mes esame žmonės, kurie, bendradarbiaudami su Šventąja Dvasia, esame amžinos Dievo meilės dalininkai. Gyvendami gyvenimą, kuris atspindi Dievo meilę, šiame kritusiame pasaulyje mes atstovaujame Dievui. Tik per santykius ir tik bendruomenėje mes iš tiesų galime parodyti, koks yra Dievas, nes santykiai su Dievu yra meilės bendrystė, amžina santykių dinamika, kuria džiaugiasi ir visi trys Trejybės asmenys.
Šios tiesos suvokimo reikšmė yra begalinė. Palieskime, tarkim, apologetiką ir evangelizmą. Kalbėdami su kito tikėjimo žmonėmis ar žmonėmis, neišpažįstančiais jokio tikėjimo, mes, be abejo, turime intelektualiai ir įtikimai papasakoti apie tikėjimą. Tačiau jei suvokiame, kad Jėzus yra ne tik Tiesa, bet ir Gyvenimas, mes nekviesime jų tik pakeisti savo pasaulėžiūrą ar laikytis naujų moralės normų, mes kviesime juos į bendrystę su Dievu. Ir tai nebus tik abstraktūs, „padebesių" santykiai, bet konkreti meilės su Dievu bendrystė per Jo žmones, bendrystė, patiriama čia ir dabar, žemėje, bažnyčios gyvenime, bendrystė, išgyvenama laukiant naujosios kūrinijos. Būti krikščioniu reiškia dalyvauti triasmenio Dievo gyvenime.
Liudijimas
Mūsų reliatyvių pažiūrų besilaikančiam pasauliui bandydami kalbėti apie Kristaus unikalumą, turime atsisakyti minties, jog sugebėsime tai įrodyti, ypač tiems, kurie yra iš anksto nusiteikę to nepriimti. Gebėjimas kituose pagimdyti tikėjimą, kad jie pamatytų Jėzų tokį, koks Jis yra, pranoksta žmogaus galimybes. Tačiau bažnyčios pašaukimas yra liudyti apie Jėzų ir rodyti šio Asmens svarbą visam krikščioniškajam tikėjimui.
Tikėjimas, jog Jėzus Kristus yra Dievas, atėjęs kūne, formuoja mūsų supratimą apie išskirtinį krikščioniškąjį mokymą. Neseniai savo knygoje aš įrodinėjau, kad bažnyčių įvairovė nėra problema, kurią reikėtų spręsti, tai greičiau - Dievo palaiminimas. Iš tiesų, tinkamas ortodoksinis, biblinis tikėjimas pasižymi gausa ir įvairove. Tačiau būdami skirtingi, turime išlikti vieningi dėl šios minties - Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jei mes nebūsime tvirti dėl šios tiesos, visa kita bus veltui, žlugs mūsų misija - būti Dievo atvaizdu ir Kristaus kūnu pasaulyje.
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Lina Kerbelytė
Nuotr. Sauliaus B.
