Norėjome susipažinti su pasišventusiomis moterimis katalikėmis, nusprendusiomis visiškai atiduoti savo gyvenimą tarnystei Dievui. Buvo smalsu išgirsti jų pasakojimus, sužinoti požiūrį į įvairius gyvenimo reiškinius.
Vienuolyno bažnyčioje, kurią aplankėme laukdamos susitikimo, išgyvenome ypatingą dvasios ramybę, laikas tarsi sustojo pašėlusiame pasaulio ritme, pasijutome lyg atsisėdusios prie Viešpaties kojų ir, kaip Marija, pasiruošėme Jo klausyti. Visi mūsų supratimai, gyvenimo planai, mūsų naštos, atsidūrė ant Jo aukuro. Po to vykęs bendravimas su viena iš vienuolių dar kartą patvirtino liūdną tiesą - mums trūksta laiko pabūti slaptoje su Dievu. Todėl ne nuostabu, kad dažnai esame pavargę, nusivylę, pilni abejonių. Klausantis vienuolės pasakojimo, ankstesnės mintys - kaip įmanoma palikti viską ir užsidaryti tarp keturių sienų su Dievu - pasikeitė į visiškai priešingas: koks tai didelis palaiminimas būti pašauktam sėdėti prie Viešpaties kojų ir klausytis Jo per dienų dienas. Vienuolės švytintis veidas tik patvirtino šias mintis.
Pokalbio metu daugiau sužinojome ir apie patį vienuolyną. Šis vienuolynas Lietuvoje susikūrė prieš 15 metų, kuomet keturios prancūzės, kardinolo Audrio Juozo Bačkio paragintos, apsigyveno vienoje iš šalia dabartinio vienuolyno esančių sodybų ir pradėjo rūpintis statybos darbais. Po dviejų su puse metų jos persikėlė į savo šventą erdvę, kuri dabar yra uždara visiems pašaliečiams. 
Šiuo metu 16 vienuolių gyvena atskiruose nameliuose, vadinamuose celėmis. Juose yra trys kambariai: vienas skirtas miegojimui, valgymui ir kitiems buitiniams dalykams, kitas - maldai, trečias - darbui. Visa veikla - malda, Rašto studijos bei įvairūs rankdarbiai - yra individuali. Taigi vienuolės tarpusavyje bendrauja nedaug, diena iš dienos būna tik su Dievu, kad malda ir gyrius be paliovos kiltų Jo akivaizdon. Bendri susitikimai vyksta tik savaitgaliais. Tuomet jas gali aplankyti giminės ir draugai. Prie įvažiavimo į vienuolyno teritoriją yra užrašas, bylojantis, kad tai yra maldos vieta, kuri neskirta turistams ar žiniasklaidos atstovams. Fotografuoti ar filmuoti vienuolių negalima. Svečiams prieinama erdvė yra ribota. Ties varteliais yra priimamasis kambarys, šalia jo - vienuolių rankdarbių parduotuvėlė. Taip pat yra atskiras namelis žmonėms, norintiems savaitę ar ilgiau pagyventi ir pasimelsti vienumoje. Atviriausia vienuolyno vieta - jo bažnyčia. Tik čia galima pamatyti visas vienuolyno gyventojas. Kitaip nei kitose bažnyčiose, šventovės erdvė beveik tuščia, ją puošia tik pora ikonų. Anot pašnekovės, kontempliatyvieji vienuolynai atsirado rytietiškoje krikščionybės tradicijoje, todėl ikonos yra ne vienintelis rytų bažnyčios bruožas šiame vienuolyne. Pamaldų metu daug giedama lietuvių arba prancūzų kalbomis, garsiai skaitomos Šventojo Rašto ištraukos, kelis kartus susikaupiama spengiančioje tyloje. Neatsiejamas pamaldų elementas - smilkalai. Vienuolių meldimosi vietos bažnyčioje yra suskirstytos medinėmis pertvaromis. Svečiai pamaldas gali stebėti ir melstis už pertvaros bažnyčios gale arba antrame aukšte.
Vienuolės tradiciškai dėvi baltą tuniką, simbolizuojančią dangišką gyvenimą. O išeidamos už vienuolyno teritorijos, kai reikia nuvažiuoti pas gydytoją ar nusipirkti būtinų produktų, apsirengia tamsiai mėlynais drabužiais, kad nekristų žmonėms į akis. Ūkinius darbus joms padeda nudirbti vietiniai gyventojai, jie aprūpina vienuoles malkomis. Ne vienas iš jų apsilanko ir vienuolyno bažnyčioje vykstančiose pamaldose. Nors vienuolyne nėra nei radijo imtuvo, nei televizoriaus, nei interneto, naujienos atkeliauja per spaudą. Mūsų pašnekovė taip pat užtikrino, kad daugelį dalykų, vykstančių pasaulyje, galima išgyventi savo dvasia maldoje, daug ką gali sužinoti net neskaitęs.
Po pokalbio užsukome į vienuolyno krautuvėlę ir ten buvusiai vienuolei padovanojome dvi pastoriaus Giedriaus Saulyčio knygas bei keletą „Ganytojo" laikraščių. Vienuolė labai padėkojo ir nusprendė, kad vakarinės pamaldos bus skirtos „Tikėjimo žodžio" bendruomenės palaiminimui.
Vakare vėl susirinkome vienuolyno bažnyčioje, kur dar kartą išgyvenome Viešpaties ramybę ir poilsį. Šis apsilankymas labai praturtino mūsų širdis, Viešpats pagirdė jas savo gyvybės vandeniu ir priminė svarbią tiesą, kurią puikiai atspindi viena Biblijos eilutė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta" (Lk 10, 49).
