Šį sekmadienį rinkomės kitoje bažnyčioje vandens krikšto tarnavimui. Gal todėl, kad tai pirmas krikštas Evangeliškoje Dublino bendruomenėje, o gal todėl, kad jį stebėjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, susėdę pirmoje eilėje ir žibančiomis akutėmis spoksoję į neįprastą reginį vykusį visai šalia sakyklos, bet greičiausiai dėl to, kad sandora yra šventa Dievo akyse, jį lydėjo ypatinga malonės ir džiaugsmo banga.
Rolandas ir Eduardas - du naujakrikštai ir šio įvykio „kaltininkai" - trumpai papasakoję apie Dievo veikimą, pažadinusį juos šiam tikėjimo žingsniui, nepaliko nei vieno klausytojo abejingo, tame tarpe ir du airių pastorius, stebėjusius mūsų tarnavimą.
Ne tik dubliniečiams, bet ir man pačiam šis vandens krikštas buvo ne vienu aspektu naujas. Nors krikštyti man yra tekę įvairiose vietose, po bažnyčios stogu - tai pirmas kartas. Sakyklos ir baptisterijos artumas tarsi padeda pamokslaujamam žodžiui čia pat tapti kūnu. Kadangi pamokslą ir krikštą skiria tik giesmė, o klausytojai sykiu tampa ir naujai užtvirtinamos sandoros liudytojais, krikštas tampa organiška viso tarnavimo dalimi. Nuostabu ir stebuklinga!
Nors reguliariai tenka mokyti apie vandens krikštą ir jo prasmę, šį kartą visai naujai patyriau vieną jo prasminį aspektą, kylantį iš lotyniško žodžio sacramentum. Kaip šis žodis atėjo į krikščionišką liturgiją tiksliai nežinoma. Manoma, jog pirmasis jį pradėjo vartoti Tertulijonas (apie 160-220). Galimas dalykas, jog tai buvo graikiško žodžio mysterion vertimas, bet turint omeny, jog šis bažnyčios tėvas pats kūrė lotyniškus naujadarus, įprasminančius biblines kategorijas, pavyzdžiui Trinitas Trejybei nusakyti, tikėtina, jog pats Tertulijonas parinko šį lotynišką atitikmenį. Bet kuriuo atveju sacramentum lotynų kalboje reiškė šventą priesaiką, kurią romėnų kareiviai duodavo savo valstybei. Taigi vandens krikštą galime suvokti kaip dvasios kario, pašaukto į Kareivijų Viešpaties stovyklą, priesaiką. Krikštas nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet grynos sąžinės atsakas Dievui per prisikėlimą Jėzaus Kristaus, kuris, įžengęs į dangų, yra Dievo dešinėje; Jam yra pavaldūs angelai, valdžios ir jėgos (1 Pt 3, 21-22).
