Tad kai kalbame apie vaikus (ypač ikimokyklinukus ir pradinukus), didžiausia bėda ir yra ta, kad jiems dar labai sunku teisingai pasirinkti. Štai ne kartą esame girdėję panašų posakį: „Vaiko organizmas pats žino, ko jam reikia". O tik pabandyk savo pyplį palikti vieną virtuvėje. Jis būtinai prisišlamš saldumynų ar kokio kito neviasavertiško maisto ir nepastebės tų valgių, kuriuos jam patiekiame rūpindamiesi subalansuota mityba. Panašiai ir su televizoriaus žiūrėjimu - retas vaikas pasirinks sau sveiką „TV patiekalą" bei nusistatys sveikatai nekenkiantį porcijos dydį.
Maža to - vaiko pasirinkimai labai priklauso nuo pasirinkimų, kuriuos daro jam reikšmingi suaugusieji. Sena tiesa, kad vaikai yra tarsi savo tėvų veidrodis. Ir kai pastarieji užsimoja pakeisti jiems nepatinkantį vaiko elgesį, pirmiau turėtų atidžiai pažvelgti į save.
Ir kokį vaizdelį šiapus ekrano daugeliu atvejų galėtume išvysti? Ogi tai, kad patys be saiko spoksome į televizorių. O jeigu jo nuolat ir nežiūrime, tai vis tiek jis veikia įjungtas fone, kartkartėmis tapdamas centrine figūra. „Patylėkit, leiskit orus išklausyti!", „Tu matai, kas pasaulyje dedasi!" - panašaus kalibro posakiai periodiškai įsiterpia į dažnos šeimos kasdienybę, kurios dalyviai bet kurią akimirką turi būti pasiruošę užleisti sceną TV herojams bei jų istorijoms.
Tiesdamas suaugusiajam savo piešinį ar kviesdamas įsitraukti į žaidimą, vaikas kurį laiką dar nesusitaiko su antrarūšiu vaidmeniu („Kaip sekėsi darželyje? - Gerai? Tai dabar eik pažaist, netrukdyk, matai, kad mano serialas prasidėjo..."), tačiau ilgainiui išmoksta, jog konkuruoti dėl tėvų dėmesio galima tik krečiant visokias aibes. Toks vaiko elgesys paprastai būna neįsisąmonintas, tad ir piktavališkumu jį kaltinti būtų neteisinga.
O ką iš tokio tėvų pavyzdžio apie televizorių gali sužinoti vaikai?
Be jokios abejonės, kad tai daugeliui labai svarbus daiktas. Tiek reikšmingas, jog mama ar tėtis gali pamiršti viską aplinkui, ir kuriam laikui panirti į transliuojamų vaizdų bei garsų pasaulį. Iš ekrano įsiveržę įvykiai (tiek tikroviški, tiek išgalvoti) gali bet kada nustelbti namuose vykstantį gyvenimą, nutraukti kiekvieną šeimynykščių pokalbį ar veiklą. Galų gale televizoriaus žiūrėjimui paaukojama nemenka dalis šeimos laisvalaikio.
Tad ar reikėtų per daug stebėtis, kai puikiai išmokę šią pamoką mažieji tampa prisiekę televizoriaus gerbėjais? Kai šis užsiėmimas užgožia visas kitas vaiko amžiui priderančias veiklas (mokymąsi, bendravimą su kitais vaikais, fizinį aktyvumą ir t.t.), tuomet jau ir labiausiai užsimiršę tėvai atsibunda iš užsitęsusio sapno. Dažnas iš jų staiga praregi, kokį TV šlamštą vaikas vartoja („mūsų laikais filmukai buvo kaip filmukai, o dabar kažkokios nesąmonės..."). Tačiau reikalaudami iš vaiko atsisakyti žalingu tapusio įpročio, tėvai dažnai nepritaiko tų pačių kriterijų sau. Taip susiklosto pokyčių neskatinanti dvejopų standartų situacija. („O kodėl man grįžus iš mokyklos negalima įjungti televizoriaus, kai mama parėjusi iš darbo iš karto sėda žiūrėt serialo?")
Tad ar galime pritarti tėvams, radikaliu atsiribojimu atsiliepiantiems į Vytauto Kernagio „Dainos teatro" kadaise išpopuliarintą imperatyvą „Išjunk televizorių!"?
Pirmiausia jiems teks susidurti su realybe, kad gyvename televizijos prisodrintoje aplinkoje. Su panašia problema susiduria tėvai, nusprendę savo atžalą apsaugoti nuo saldumynų. Jei jų nebus namuose, žiūrėk, vaikui saldainių pasiūlys močiutė ar koks geras kaimynas. Tad nuo TV vaizdų, kaip ir nuo saldumo patyrimo, sunku pasislėpti.
Tiems, kurie nesiruošia emigruoti į nuošalias pasaulio vietas, kur televizorius yra retenybė, teks susitaikyti su tokia akistata. Net jei namus paskelbsite „antiTV" zona, įjungtą televizorių jūsų vaikai išvys kur nors svečiuose. Mirgantys ekranai „puošia" dažną kavinę, besikeičiančios reklamos vilioja prekybos centruose, kitose viešose erdvėse. Prie televizoriaus nepratusiems mažyliams naujai pamatyti vaizdai gali prilygti didžiausiam pasaulio stebuklui, tad būkite pasirengę priimti jų natūralią reakciją - nuostabą ir susižavėjimą.
Be televizoriaus augančių vaikų kitas išbandymas lauktų susitikus su bendraamžiais. Dauguma jų gyvena normaliomis (šį žodį būtų galima rašyti kabutėse) sąlygomis, kur „TV liejasi laisvai". Tad gali kilti visai pagrįstas nuogąstavimas: ar mano vaikas sugebės rasti bendrą kalbą su kitais vaikais?
Čia neišvengiamai bus išmėgintas savęs vertinimas. Jei jūsų vaikas yra tikras, kad užsiima svarbia ir naudinga veikla (pavyzdžiui, skaito knygas, gerai mokosi, muzikuoja, sportuoja ir panašiai), jis tikrai per daug nesigrauš, kad nematė paskutinės „Simpsonų" serijos. Nuo to jo vertė nesumažės. Jei bendraamžiai manys kitaip, jūsų vaikas ieškos draugų pagal save arba išskirs kitokius bendrystės taškus.
Jei vis dėlto jūsų vaikas iškristų iš bendraamžių konteksto ir dėl to patirtų patyčių, reikia susirūpinti ne vien jo socialiniais įgūdžiais, bet ir pačios aplinkos sveikumu. Juk būna ir taip, jog šeštoje klasėje pradedama kabinėtis prie mergaitės, kuri dar nejaučia poreikio dažytis, ar rūkantys paaugliai ima spausti į kampą savo nerūkantį klasės draugą. Tokiais atvejais gana akivaizdu, ką ir nuo ko reikėtų užstoti.
Aišku, jokiam vaikui nepamaišytų didesnis jautrumas kito poreikiams bei geri bendravimo įgūdžiai. Juk kartais visai nebūtina išmanyti kokios nors srities. Užtenka tik parodyti nuoširdų susidomėjimą ir gali vos ne amžiams pelnyti žmogaus palankumą, jei pastarajam tas dalykas yra be galo svarbus. Tik nereikia kitų žeminti ar primetinėti savo valios.
Galų gale televizoriaus nebuvimas namuose nereiškia vaiko izoliavimo nuo gerų filmų ir kitokios vaizdinės medžiagos, kuri gali būti pasitelkta ugdymui. Tarkime, kokios geografijos mokymasis tikrai būtų kur kas skurdesnis be galimybės pasižiūrėti dokumentinių filmų apie keliones po įvairius pasaulio kampelius.
Greičiausiai dauguma tėvų nepageidaus visiškai atsisakyti televizoriaus. Juk tai turėtų reikšti labai radikalias jų gyvenimo būdo permainas. Tačiau jiems, bent jau savo vaiko labui, reikėtų rimtai atsižvelgti į TV siūlomo asortimento kokybę ir jo vartojimo kiekybę.
Neblogas orientyras galėtų būti dar viena linksma daina apie televizorių. Ją pagal poeto Sigito Gedos tekstą įdainavo Neringa ir jos šaunus „Tele-Bim-Bam" kolektyvas. Šioje dainelėje konstatuojama, kad tikrai „geras daiktas yra televizorius", tačiau jo teikiamas gėris išryškės tik tuomet, kai rūpestingai pasirinksime, ką ir kiek žiūrėti.
Tad nuo mažens auginkime reiklų žiūrovą.
Bernardinai.lt
